Kamera myli tavo kūną

Aušra Kaminskaitė 2018-07-11 „Kultūros barai“, 2018 m. Nr. 6
Scena iš spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Tomo Ivanausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Tomo Ivanausko nuotrauka

aA

Liberaliose valstybėse gyvenantys vartotojai yra įsitikinę - kad nepasiklystume milžiniškame informacijos sraute, svarbiausia atsirinkti sau aktualią, reikalingą, vadinasi, teisingą informaciją, juk taip ir veikia pasirinkimo laisvė. Tačiau 2018-ųjų pradžioje įvykęs Cambridge Analytica skandalas parodė, kaip puikiai žiniasklaida ir socialiniai tinklai moka manipuliuoti žmonių pažiūromis, kad priverstų juos pasirinkti tai, kas naudinga konkrečioms interesų grupėms. Liberali visuomenė buvo priversta suklusti: o ką, jei kažkas pasirūpina, kad informacija apie nepatrauklius reiškinius kiekvieną pasiektų asmeniškai jam patrauklia forma? Žinant žmogaus polinkius, galima sukurti tokią informacijos terpę, kuri būtent jam sudarys reikiamą įspūdį apie įvykį, kandidatą ir t. t. Kritinis mąstymas kol kas pralaimi - šiandien specialistai žino, kaip jį apeiti. Tad manipuliavimas informacija išlieka aktualus visiems, kurie daugiau ar mažiau naudojasi informacinėmis technologijomis.

Tai aptariama ir naujausioje Oskaro Koršunovo premjeroje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ pagal Martino Crimpo pjesę. Spektaklis nesiūlo jokių išeičių, tiesiog drebia publikai į akis viską, su kuo visi kasdien susiduria, ir palieka žiūrovus su viskuo tvarkytis pačius, kaip kas išmano. Pristatomas fabrikas, kuriame gaminama reklama - tai, kas daiktus, reiškinius paverčia prekėmis. Istorijos, kurias skleidžia reklamos agentūra, yra pramanytos, tačiau tampa realios, kai apsigyvena žmonių galvose. Psichologai diagnozuoja daugybę atminties liguistumo požymių, tarp jų ir polinkį neteisingai prisiminti ankstesnį savo požiūrį, tapatinant jį su dabartinėmis vertybėmis (consistency bias), ir vaizduotės painiojimą su atmintimi (cryptomnesia). Kyla klausimas, koks tada skirtumas, ar praeitis yra prisimenama, ar įsivaizduojama? Žmonijos istorija, pasak populiariausio šių dienų interpretatoriaus Yuvalio Noah Harari'o, yra paremta vaizduote ir susitarimais, kuo tikėti. Pinigai, religijos ir kt. pasaulį valdo tik todėl, kad žmonės yra visuotinai susitarę dėl jų vertės. Jeigu viską lemia susitarimas, vadinasi, valdo tai, kam pritaria daugiausia žmonių. O savo įtakos lygį šiandien galima pasitikrinti lengviau nei bet kada - užtenka pasižiūrėti, kiek like sulaukia tavo skleidžiama informacija.

Koršunovas, statydamas „Pasikėsinimus į jos gyvenimą“, OKT pavertė reklamos agentūra. Ant galinės sienos transliuojama, kas vyksta biure, tualete ir koridoriuje, - tie vaizdai įrėmina spektaklį, o kartais įsiterpia į scenos veiksmą. Užkulisiuose bręsta idėjos, atsiskleidžia intymesni personažų poelgiai ir polinkiai, o scenoje plėtojama fasadinė kasdienybė. Veikia septynių žmonių komanda - reklamos agentūros vadovas, trys idėjas generuojantys reklamščikai, operatorius-technikas ir dvi merginos - būsimų prekių modeliai. Jos atskleidžia šiandieninę hierarchiją - žmogus tėra prekės šešėlis, o aukščiausias matmuo yra pati prekė (spektaklyje vadinama Ane), nes ji duoda pelną. Merginos tarpusavyje, beje, nekonkuruoja. Nors reklamos industrijoje tokia santarvė retai kada pasitaiko, spektaklyje jos priežastis akivaizdi - abi pritaikytos skirtingoms rinkoms. Viena skirta popkultūros, o kita - meno mėgėjams. Spalvos, blizgesys ir malonios emocijos arba menininko / personažo kančia ir suteikiamas katarsis. Agentūra turi ką pasiūlyti visiems skoniams.

Crimpo pjesėje 17 pasakojimų yra vienijami Anės motyvo ir realybės konstravimo idėjos. Koršunovo spektaklyje rišamąja medžiaga virto tema ir vaidyba. Teatrologė Kristina Steiblytė recenzijoje „Pasikėsinimai į tikrumą ir normalumą“ teigė, kad „pastovių vaidmenų, kaip vienos siužeto linijos, spektaklyje nėra“.1 Man atrodo, personažų nepastovumas kaip tik ir leidžia atsirasti tam tikrai siužeto linijai - pasakojimui apie tai, kaip žmonės kuria savo tapatybę. Šiandien negalima kalbėti apie pastovumą - žmonės nori pritapti visur ir būti mylimi visų, todėl kur kas lengviau keičia kaukes, atsižvelgdami į skirtingas aplinkybes, prisitaikydami prie įvairių kompanijų. Socialinės kaukės nėra naujiena, jos egzistavo visais laikais, tačiau dar niekada nebuvo taip paprasta kurti savo įvaizdį ir taip patogu transliuoti jį visam pasauliui. Turime galimybę apsimesti ir vakarėlių liūtais, ir juokdariais, ir intelektualiais pamokslautojais, ir jautriais pasaulio gelbėtojais... Sąmoningas įvaizdžio konstravimas ir aktorių gebėjimas išlaikyti savastį, prisiimant skirtingus vaidmenis, tampa linija, kuri susieja pjesės scenas, neplėtojančias nuoseklaus siužeto.

Šiandien reklama nepasakoja apie vienos ar kitos prekės praktinę naudą - žmonės perka ką nors visai ne dėl to. Pagrindinė reklamos užduotis - įtikinti, kad visi pirktų tai, ko jiems nereikia. Šiuo tikslu agentūra kuria istorijas, viešus pasakojimus, diskursus, skatindama įsigyti ne daiktą, bet jo sukeliamas emocijas. Tiksliau tariant, jas sukelia reklama, susieta su daiktu. Kuriama iliuzija, kad tai, ko geidžiame, kiekvienas galime nusipirkti, juk prekės yra ne tik  praktiškai pritaikomi objektai - jos simbolizuoja svajonių išsipildymą. Nijolė Keršytė knygoje „Kūno raiška šiuolaikiniame socialiniame diskurse“ (2007) palygino mobiliųjų telefonų reklamas Lietuvoje ir prancūzus, analizuodama, kam teikiama pirmenybė, pristatant prekę. Šiandien jau galime pasigirti, kad šioje srityje pavijome prancūzus, nes ir mūsų reklamose „figūromis siekiama priversti pajusti (o ne racionaliai įvertinti) reklamuojamą daiktą, priartinant jį prie vartotojo kūno. Užuot pateikus produktą kaip subjekto stokojamą ir siekiamą, geidžiamą objektą, jis vaizduojamas kaip tiesiogiai susijęs su žmogišku kūnu, taip trinant ribą tarp subjekto ir objekto.“2 Kitaip tariant, prekės gamintojai pirmiausia apeliuoja į pojūčius, todėl reklamos tikslas - sužadinti tuos iš jų, kuriuos vartotojas norės pakartoti, o to siekdamas turės įsigyti prekę.

Todėl neatsitiktinai „Pasikėsinimuose į jos gyvenimą“ itin svarbus aspektas yra kūniškumas, atsiskleidžiantis dviem lygmenimis - kuriant personažus ir kreipiantis į žiūrovus, kuriems gundyti reklamos agentūra sugalvoja įvairiausių būdų. Žadina geismą, jautraus pokalbio sceną suvulgarindama iki oralinio sekso, į žiūrovų salę išleidžia iki apatinių išrengtą dainininkę, gundančiu balsu pristato naujausios prekės privalumus ir taip toliau. Tokios scenos, net ir spinduliuodamos ironiją, apeliuoja į nesąmoningas aistras, kurias protas, be abejo, bando gesinti (juk esame teatre!). Įdomus pojūčių spektras sužadinamas, atliekant dainą „Kamera myli tave“ - tobulai nuglaistyta ir išblizginta dainininkė (Žygimantė Jakštaitė) drauge su pritariančiais vokalistais ir trim šokėjais apdainuoja reklamos deklaruojamas vertybes, o publikos nuotaikos keičiasi kas keliolika sekundžių - nuo paniekos, nuostabos, juoko, abejingumo iki susižavėjimo... Scenoje visko neįtikėtinai daug, tarsi Eurovizijos šou, kai per tris minutes reikia parodyti viską, kas tik šovė į galvą prodiuseriams. Kiekviena tokia staigmena išprovokuoja vis kitokį publikos santykį su scenos veiksmu, todėl protui pagavus naujas asociacijas, kūną užplūsta nauji pojūčiai.

Būtent kūno raiška leidžia aktoriams kurti skirtingas savo personažų tapatybes, neprarandant individualumo. Todėl galima tapatinti net ir tuos veikėjus, kuriuos aktoriai vaidina, regis, visiškai nesusijusiose scenose. Jakštaitė vienur pasirodo kaip tuščia vieta, o kitur - kaip ryškiausia „žvaigždė“. Visiškai nepastebima ten, kur dera patylėti, ji tiesiog sprogsta, susidarius situacijoms, dėl kurių, akivaizdu, ir buvo įdarbinta reklamos agentūroje. Seksuali, dėmesio liguistai trokštanti popmuzikos „žvaigždė“, apsvaigusi vakarėlių liūtė, demonstruojanti čia agresiją, čia nepaprastą švelnumą, buitinėje aplinkoje tampa paslaptinga mergina, kuri, pratrūkus emocijoms, bėga kuo toliau nuo žmonių. Oskaro Vygonovskio personažas - panašus kraštutinumų žmogus. Viskas arba nieko, nesvarbu, kurioje pusėje teks atsidurti. Paprastai linkęs atsitraukti arba atitraukiamas kolegų, nuolankiai daro ką liepiamas, kol išmuša jo valanda. Ilgai užrašinėjęs kitų idėjas, kai gauna progą pats sukurti kulminaciją, iškart pradeda šaudyti į taikinį ir prievartauti žodžiais. Dėl to visi jaučia didelį malonumą, žinoma, išskyrus realią auką. Artiomo Rybakovo charakterių spektras siauresnis - jis užima tvirto vyro, kurio žodis turėtų būti paskutinis, poziciją, todėl itin organiškai pratrūksta, kai kolegos pašaipiai suabejoja jo teiginiais. Savo energijos perteklių jis geba suvaldyti tik tol, kol jaučiasi gerbiamas. Kamilės Petruškevičiūtės stiprybė - balsas. Būtent juo ir veido mimika ji perteikia ir susijaudinimą, ir įsijautimą, kuris kartais padeda personažui užimti vadovaujančias pozicijas. Lukas Malinauskas, beveik neturėdamas teksto, viską apie save pasako kūnu. Kai filmuoja, atrodo, kad šis operatorius laiko rankose ne kamerą, bet ginklą, vaikydamasis potencialias aukas agresijai išlieti. Aidas Jurgaitis savo kūno raišką nukreipia į publiką, įkyriai reikalaudamas dėmesio. Net kai apsvaigęs negali paeiti, klupteli pirmos eilės žiūrovams kone ant kelių. Taura Kvietinskaitė kaip įmanydama stengiasi įtikti kolegoms agentūroje. Jos pasikeitimas nuosekliausias ir labai ryškus - iš pradžių entuziastingai padėjusi kurti Anės kankinimo istoriją, po išprievartavimo (?) ji atrodo smarkiai sutrikusi.

Taigi spektaklyje šmėsteli ir #metoo motyvas. Nemenkindami šio judėjimo reikšmės, spektaklio kūrėjai daro prielaidą, kad #metoo irgi galima suvokti kaip prekę, kurios vertė priklauso nuo sumodeliuotų istorijų. Pirmoji dviprasmiška reakcija yra išprovokuojama reklamos agentūroje kabančio užrašo I want to have sex with you - #metoo. Antroji užgriebia platesnį kontekstą. Kvietinskaitei bandant drauge su Vygonovskiu ir Petruškevičiūte sukurti Anės kančios istoriją, aktorę filmuojantis Malinauskas vis dažniau nukreipia kamerą į jos krūtinę, liečia veidą, galiausiai įkalba atsigulti ant žemės, o tada jau gali daryti su ja, ką tik nori. Per visą procesą operatorius nenuleidžia kameros nuo verkiančios, besispyriojančios, tačiau idėjas toliau generuojančios merginos veido, ir sukuriamas tikras, nesumeluotas vaidmuo - toks, kokiu patikės ir susižavės pirkėjai. Čia iškyla visi populiariausi su minėtu judėjimu susiję klausimai: kodėl ji nesustabdė jo laiku? Ar galima jį teisti už tai, kad sukėlė būseną, padėjusią jai sukurti puikų vaidmenį? Ar neatrodo, kad jai darbas svarbiau negu savigarba? Ar ji nebuvo apsirengusi pernelyg provokuojamai? Realybėje #metoo daugiau dėmesio sulaukė dėl sužlugdytų karjerų negu dėl pateiktų atsakymų ar pradėtų prevencinių programų. Tikėtina, kad šiam judėjimui kaip ir prekėms buvo specialiai sukurti tam tikri diskursai, vadinasi, surepetuotos ir emocijos, su kuriomis dabar asocijuojasi #metoo pavadinimas.

Spektaklio triukšme išsiskiria scena, kai Petruškevičiūtė ir Rybakovas, susėdę ant suoliuko, apsigobę kailiniais, lietuviško kaimo fone scrollina Instagram puslapį Rich Kids of Dubai (nuotraukas matome ekranuose abipus scenos) ir tarsi tėvai senatvėje prisimena Anės vaikystę, jos keliones. Praeitį irgi galima sukonstruoti, o tai erzina labiausiai. Net jei kardinaliai pakeičiama gyvenimo kryptis, vis tiek žmonės, su kuriais susijęs ankstesnis etapas, savo atsiminimais laiko pririšę „atsivertėlį“ prie vakarykštės dienos - juk tėvai, giminaičiai, vaikystės draugai atsimena jį visai kitokį. Instagram puslapyje pristatytas prabangus Anės gyvenimas asocijuojasi su daugybės merginų, demonstruojančių pirkinius ir savo kūnus Dubajaus dangoraižių fone, likimu. Kilusios iš mažų miestelių, iš kaimų, jos irgi scrollindavo socialinius tinklus, dėjosi į galvas ten perskaitytus pamokymus: „Neleisk mažiems protams sakyti, kad tavo svajonės per didelės“, arba „Matei naują Lamborghini reklamą? Ne, nes vairuojantys Lamborghini nešvaisto laiko, žiūrėdami televizorių.“ Šiandien jos atsidūrusios viršūnėje - keliauja po pasaulį ir visiems rodo nuotraukas, patvirtinančias jų priklausymą „elitui“. Naivus, tėviškas aktorių tonas (tikras kontrastas ankstesnėse scenose matytems valdingiems jų personažams) taip išdidina džiaugsmą dėl dukters tariamos sėkmės, kad nežinia, kas juokingiau - suvargęs kaimas Rich Kids of Dubai nuotraukų fone ar tuštybės mugė tose dirbtinės laimės nuotraukose.

Kiek kitokį gyvenimo modelį pristato meno kritikų scena. Ant galinės sienos rodomas įrašas, kuriame menininkė (Kvietinskaitė) pristato savo kūrinį, įkvėptą bandymų nusižudyti, o scenoje vyksta intelektualus ir stereotipiškas, todėl ilgainiui tampantis komišku trijų kritikų (Jurgaitis, Rybakovas, Vygonovskis) pašnekesys. Lygiai kaip reklamos agentai, jie „gimdo“ idėjas, kad atliktų gautą užduotį - įvertintų meno kūrinį. Remdamiesi savo išprusimu, atvirumo lygiu, asmenine patirtimi, jie patys sugalvoja meno kūrinio istoriją, neturinčią su juo beveik nieko bendra. Sukonstruoja meno kūrinio gyvavimo visuomenėje modelį. Kuo gi tai skiriasi nuo bandymo parduoti / pirkti prekę, prilygintą svajonių išsipildymui?

Žiūrint spektaklį, protas nuolat kartojo: aš tikrai nepriklausau tokiam pasauliui ir nesuprantu, kokios jo vertybės. Tačiau beveik visas dvi valandas neapleido jausmas, kad viskas čia labai artima, vadinasi, atpažįstama ir suprantama. Kiekvienas iš mūsų, jeigu nėra atsiskyrėlis, neišvengiamai tampa vartotoju. Šiandien vartotojai gali įsigyti viską, ko jiems reikia, todėl prekiaujama tuo, ką gauti sunkiausia, - emocijomis ir svajonėmis, o sveikas protas ne visada pajėgia atsispirti reklamų sužadintiems kūno poreikiams. O dabar turėkite šitą informaciją ir su ja gyvenkite.

 

1 Kristina Steiblytė. „Pasikėsinimai į tikrumą ir normalumą“. Prieiga internete: http://menufaktura.lt/?m=1025&s=61445. Žr. 2018-06-11

2 Nijolė Keršytė. Kūno raiška šiuolaikiniame socialiniame diskurse. Vilnius: Baltos lankos. 2007, p. 23.

 

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.