Kalno įvaizdis turbūt yra vienas populiariausių meno kūriniuose, proginėse kalbose ir net kasdieniuose pokalbiuose. Jis yra ir vienas aiškiausių: daugumai suaugusiųjų nereikia pasakoti, ką reiškia „lipti į savo kalną“. Vieni suprantame, kad žmogus turi aiškų tikslą ir kantriai jo siekia. Kiti susimąstome, jog asmuo eina keliu, kurio nepažįsta, tačiau tiki, kad ten atras kažką svarbaus. Galbūt savo tiesą.
Regis, tokia kelionė buvo pirmoji ekspedicija į Everesto viršūnę 1924-aisiais. Joje dalyvavęs britų alpinistas Georgeʼas Malloryʼis dingo, o jo kūnas atrastas tik po 75-erių metų, likus 240-čiai metrų iki viršūnės. Ateities kartoms liko atviras klausimas: ar alpinistui pritrūko tiek mažai, kad pasiektų savo svajonę, ar jis pasiekė tikslą, tačiau kalnas jį įkalino nubloškęs šiek tiek žemiau?
Šį istorinį kontekstą savo idėjoms perteikti pasirinko Katalonijos trupė „Agrupación Señor Serrano“ spektaklyje „Kalnas“, kuris parodytas Klaipėdos dramos teatro organizuojamo tarptautinio festivalio „TheATRIUM“ programoje. Spektaklio centre - tiesos koncepcija, kuri kvestionuojama ir filosofiškai, ir atvirai demonstruojant manipuliacijų mechanizmus. Dramaturgo Pau Palacioso užrašytoje medžiagoje Malloryʼio kelionė vaizduojama jam laiškus rašančios žmonos Rutos žvilgsniu. Tačiau tai - ne vienintelė „tikra“ istorija. „Kalne“ pasitelkiamas ir žymiojo amerikiečių režisieriaus Orsono Welleso radijo spektaklis „Pasaulių karas“ - apie Žemę, patyrusią ateivių iš Marso ataką. Klausytojų priimtas kaip tikras radijo pranešimas, kūrinys sukėlė visuotinę paniką. Tačiau labiausiai „Kalne“ intriguoja tai, kad spektaklis pateiktas kaip Vladimiro Putino paskaita apie „tiesos“ gimimą: susitarimus, manipuliacijas bei skirtingą pasaulio matymą, kuris supriešina žmones ir pastūmėja į smurtinius susidūrimus.
„Kalnas“ statytas 2020-aisiais - likus beveik dvejiems metams iki Rusijos didžiosios invazijos į Ukrainą ir praėjus beveik trejiems po didžiųjų protestų Barselonoje, kovojant už Katalonijos nepriklausomybę. Paklaustì, kodėl manipuliacijų medijose temai atskleisti jie rinkosi ne sau artimą kontekstą, o agresija atokesnėse valstybėse garsėjančios Rusijos vadovą, kūrėjai atsakė, kad jiems buvo reikalinga visame pasaulyje atpažįstama asmenybė, žinoma kaip stipri propagandos naudotoja. Spektaklis prasideda dviem aktoriams žaidžiant badmintoną. Vienintelė spektaklyje veikianti moteris, Anna Pérez Moya, staiga sustoja ir perdėtai šypsodamasi įdiegia publikai žaidimo sąlygas: sakykime, kad mes čia žaidžiame beisbolą, o aš esu Vladimiras Putinas. Tuoj pat eina klausimas: jei mes susitarėme, kad žaidimą rakete vadinsime beisbolu, kas bus teisūs, vertindami žaidimą įamžinusią nuotrauką? Tie, kurie pripažins, jog tai yra beisbolas (nes juk taip nurodė žaidėja), ar tie, kurių kultūriniame kontekste raketė ir ją laikančio žmogaus poza nurodo badmintoną?
Pradžioje susidaro įspūdis, kad „Kalnas“ - tai edukacinis spektaklis, kuriame atvirai prieš auditoriją demonstruojama, kaip kuriamos manipuliacijos, žiūrovams bandoma atskleisti, kaip žaidžiama jų smegenų „operacijomis“, ir kaip su mumis žaidžia mūsų pačių smegenys. Putinu prisistačiusi aktorė lieka scenoje ir ciniškai kalba į kamerą apie reliatyvią tiesą, nepamiršdama pagirti, kokie esame protingi vakariečiai ir kaip gerai viską suprantame. Tuo pat metu scenos gale esančiame ekrane kamera transliuoja kalbančią aktorę, tačiau jos veidas pakeičiamas Putino portretu, o balsas moduliuojamas į vyrišką. Šiandieniame kontekste toks sprendimas išgąsdina: ar turėtume suprasti, kad ne viskas, dėl ko kaltinamas Putinas, yra jo darbas?
Manipuliacijų anatomijos „Kalne“ esti labai daug. Pavyzdžiui, filmuojant iš įvairių medžiagų sudėliotas kalno figūras ir ant jų beriamą dirbtinį sniegą, ekrane matome snieguotas tikrų kalnų viršūnes. O jei filmuojantis žmogus į kadrą kyšteli savo ranką, galime patikėti, kad tai - dalis užšalusio lavono. Tokia išraiška greitai pabosta, nes elementariausi propagandos kūrimo pagrindai lietuviams yra neblogai pažįstami. Nestebina ir su realybe nedaug bendro turinčius dalykus šnekanti Putino galva. Tiesa, pati vieną kartą nustebau. „Putinas“ įvardijo dvi antraštes ir paprašė žiūrovų balsuoti, kuri, jų nuomone, yra melaginga. Tačiau vos prasidėjus balsavimui pasakė, kad juokauja - kas sugalvojo tokią nesąmonę kaip demokratija? Pasijutau apgauta ir supratau, kad manipuliacijų mechanizmo anatomija įdomi tik jaučiant, kaip joms pasiduodi.
„Putino“ monologai - tai dramaturginiai rėmai temai ir kitoms tiesą kvestionuojančioms istorijoms atskleisti. Štai Welleso „Pasaulių karo“ nutikimas yra įspūdingas pavyzdys to, kaip žmonių smegenys painioja teatrą su realybe. Sunku pasakyti, kodėl 1938-aisiais daugybė amerikiečių patikėjo girdintys pranešimus apie puolančius ateivius - greičiausiai radijo teatras dar nebuvo pažįstamas, tad įžangos neišgirdę klausytojai galėjo priimti informaciją kaip pranešimą, o ne kaip fikcinę istoriją, t. y. meno kūrinį. Įdomiausia pamatyti du kalbančio Welleso įrašus. Pirmajame jis - jaunas kūrėjas, besiteisinantis dėl ką tik padarytos žalos ir nuoširdžiai atgailaujantis, nes komanda tikrai negalėjo numanyti, kad žmonės spektaklį priims kaip realybę ir puls į paniką. Vėliau, „Kalnui“ artėjant prie pabaigos, matome jau pripažintą režisierių, pastačiusį „Pilietį Keiną“, kuris reflektuodamas ketvirtojo dešimtmečio įvykius teigia neabejotinai numatęs, kad žmonės gali išsigąsti. Čia trigrašį vėl įkiša „Putinas“, klausdamas: kuo patikėsite - išsigandusiu jaunuoliu ar subrendusiu pripažintu menininku?
Neseniai man priminė, kad žmonės nemalonias patirtis fiksuoja natūraliai, o kad pastebėtume gražius dalykus - tam turime dėti pastangas. Tai patvirtino patirtys „Kalne“, kuriame trys kontekstai atspindėjo tris tiesos paieškų kryptis: Putinas tapatintas su piktybišku bandymu primesti žmonėms savo tiesą, Welleso istorija tapo realybių susipriešinimo pavyzdžiu, o Malloryʼio legenda iliustravo asmenines ir vienišas tiesos paieškas. Ir iš tiesų - pastaroji, pati gražiausia istorija, paskendo manipuliacijų reprezentacijoje ir sąmoningose bei iš principo sėkmingose provokacijose. Laimė, šią liniją kūrėjai priminė diskusijoje po spektaklio - priminimas leido sujungti spektaklio koliažą į visumą bei suprasti „kalno“ metaforos vaidmenį kūrinyje.
Kaip minėjau, Malloryʼio istorija spektaklyje skamba jo žmonos Rutos tekstais. Dar spektaklio pradžioje jauna žmona klausia vyro, kokią tiesą jis tikisi atrasti, skirdamas paieškoms tiek pastangų ir rizikuodamas. Čia turėtume pagauti idėją, kad kiekvienas mūsų įsitveria savo tikslų šventai tikėdamas, kad juos pasiekęs - amžiams įprasmins savo gyvenimą. Jei šią mintį saugosime per visą spektaklį, kitose istorijose atrasime manipuliacijų priežastį: kiekvienas žmogus visomis išgalėmis lipa į savo pasirinktą arba jam parodytą kalną, tačiau į kai kuriuos kalnus neįmanoma įlipti - ten turi užnešti kiti. Įsigeidę tokių viršūnių, turi priversti žmones patikėti, kad jų kalnai yra svarbesni už bet kuriuos kitus. Arba stipriai pameluoti, kad užnešę tuščiagarbį į jo viršūnę vėliau patys pateks kur tik įsigeis.
Primenu, kad šios idėjos kilo ne žiūrint spektaklį, o po jo vykusioje diskusijoje. „Kalnas“ palieka fragmentuoto tyrimo įspūdį, o Malloryʼio žygis čia atrodo pasitelktas kaip medžiaga, palanki vaizduoti manipuliacijų anatomiją. Vis dėlto, sąmoningai į pirmą planą iškėlus Rutos laiškus ekspedicijon išvykusiam vyrui, „Kalnas“ tampa pasakojimu apie bandymą nugalėti sudėtingiausią pasaulyje kalną.
Čia atmintyje iškilo 2018-aisiais „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotos dramaturgės Birutės Kapustinskaitės kalba, kurioje ji prisiminė savo mamos žodžius: žmogus nenugali kalnų, tai kalnai jį arba įsileidžia, arba ne. Gali būti, kad didžiausios tragedijos gimsta ten, kur žmonės atsisako išgirsti jų priimti nenorinčius kalnus. Sakysite, tai yra normalu - kas norėtų atsisakyti gyvenimo prasmės paieškų? Į šį klausimą atsako kitas meno kūrinys - italų rašytojo Paolo Cognetti knyga „Aštuoni kalnai“, kurioje primenama, kad vieni žmonės visą gyvenimą kopia į vieną viršukalnę, o kiti klaidžioja po aštuonis kalnus. Ir abu keliai veda tokios prasmės link, kokios kiekvienam iš tiesų reikia.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
