Gruodžio pabaigoje Kauno valstybiniame dramos teatre įvykusi režisieriaus Artūro Areimos premjera „Laimingi“ pagal Friedricho Schillerio pjesę „Klasta ir meilė“ reikšminga mažiausiai dviem aspektais. Pirma, seniausias Lietuvos teatras, regis, įtvirtina savo meninę viziją, tiesiogiai susijusią su kapitaliniu atsinaujinimu, atsivėrimu jaunosios režisūros kūrybiniams ieškojimams. Antra, tačiau ne mažiau svarbu, kad vos ketvirtą spektaklį profesionaliojoje scenoje pastatęs Areima, kuris visai neseniai baigė bakalauro studijas (šiam režisierių kursui „nuotoliniu būdu“ vadovavo Rimas Tuminas), nubrėžė tokius ryškius savo režisūrinės pasaulėžiūros kontūrus ir tarsi apibendrino ankstesnius kūrybinius ieškojimus.
Kauno valstybinio dramos teatro situacija gana kebli. Pasitraukė režisierius Gintaras Varnas, pradėta remontuoti didžiąją sceną, taigi nėra erdvės, tinkamos stambaus masto pastatymams, reikia ieškoti alternatyvių kūrybinės egzistencijos vietų ir būdų. Teatro vadovas Egidijus Stancikas ryžosi maksimaliai „apkrauti“ keturias kamerines erdves - taip žiūrovai atrado vadinamąjį Mažųjų scenų kiemelį. Pernai teatro trupę papildė būrys ką tik studijas baigusių aktorių, buvo pristatytos net trys jauniausiosios kartos režisierių premjeros. Vertinti, ypač kritiškai, jaunųjų kūrėjų scenines galimybes ir talentą kol kas ankstoka, bet vis dėlto akivaizdu, kad į Kauną atvykęs aktorių kursas dar nepasirengęs visavertiškai įsilieti į profesionalaus teatro trupę. Kitas reikalas - Kaune praėjusį sezoną premjeras pristačiusių teatro režisūros absolventų trijulė. Jau pirmaisiais spektakliais pačių organizuotame pirmajame debiutų festivalyje „Tylos!“ jie pademonstravo individualų stilių ir įtikino, kad nesirengia aklai sekti savo mokytojo Rimo Tumino teatriniu modeliu. Tiesa, vienas iš jų - Kirilas Glušajevas, regis, linkęs iškeisti režisūrą į aktorystę, bet Vilius Malinauskas, kurio spektaklis „Bjaurusis“ pernai buvo nominuotas net trim Auksiniams scenos kryžiams ir iki šiol vaidinamas sausakimšose salėse, pretenduoja tapti vienu „paklausiausių“ jaunosios kartos režisierių mūsų teatro rinkoje. Daug kas jam prikiša tam tikrą paviršutiniškumą, kaltina pataikavimu publikos skoniui, ir iš dalies galima su tuo sutikti, bet manau, kad viską lemia režisieriaus gyvenimiškojo patyrimo stoka, o tai lengvai „pagydoma“. Kol kas Viliui nelabai sekasi apčiuopti nagrinėjamos temos „antrąjį dugną“, išvengti kiek lengvabūdiškų režisūrinių sprendimų, lėkštų etinių vertinimų. Tai patvirtino ir Vilniaus Mažajame teatre pastatytas spektaklis „Vestonai“, kurio kulminacija (dėl sunkiai suvokiamų priežasčių) tapo puikus Eglės Gabrėnaitės monologas pirmojo veiksmo pabaigoje, tad antroji dalis virto paprasčiausia situacijų komedija, buitinių intrigų narpliojimu. Nepaisant to, Vilius Malinauskas jau dabar išsiskiria puikiu profesinės technikos išmanymu ir yra neblogas režisierius statytojas. Jeigu norės ir gebės atsikratyti kai kurių profesinių savo „ydų“, tikiu, kad jis taps ir režisieriumi kūrėju.
Kiek kitokios teatrinės „nuodėmės“ būdingos Artūrui Areimai. Kai 2008 m. sausį Menų spaustuvėje buvo parodytas debiutinis jo spektaklis pagal šiuolaikinio lenkų dramaturgo Michało Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“, vienas iš recenzentų retoriškai klausė, ar tikrai šį debiutantą jau galima vadinti režisieriumi?1 Vaidinimas iš tikrųjų priminė chaotišką ir jaunatviškai karštligišką viso sukaupto sceninių, stilistinių ir žanrinių priemonių (reikalingų ir nelabai) arsenalo demonstravimą. Eklektiška spektaklio forma nustelbė turinį, o paties režisieriaus pozicija tarsi ištirpo. Antrasis jo spektaklis - Jimo Cartwrighto „Kelias“ nustebino dar tirštesne detalių, sceninės žaismės ir efektų įvairove. Vis dėlto čia režisieriui pavyko suvaldyti siužeto tėkmę ir aiškiai suformuluoti spektaklio mintį, kurios idėjiniu pagrindu tapo Nietzsche´s ir egzistencialistų filosofija. Demonstratyviai, net, sakyčiau, postbrechtiškai apnuogindamas teatrinę fikciją, nesistengdamas nieko dirbtinai aktualizuoti, režisierius tyrinėja universalaus šiandienos žmogaus atmintį, jo viltis ir nerimą. Areimai pavyko atskleisti pagrindo po kojomis netekusio, į gyvenimo šalikelę besiritančio, tačiau nepasiduodančio, atsakymų į klausimus atkakliai ieškančio individo konfliktą su savimi ir su pasauliu, vertybių praradimo ir meilės ilgesio temą.
Beveik prieš metus KVDT pastatytas prancūzų teatro ir literatūros „filosofo“ Bernard´o-Marie Koltèso „Sugrįžimas į dykumą“ Laikinosios sostinės scenoje debiutuojančiam režisieriui buvo trigubas iššūkis. Visų pirma, jis atitrūko nuo savosios Alma Mater, nuo ankstesniuose spektakliuose vaidinusių kurso draugų ir dirbo su Kauno dramos teatro aktoriais. Antra, jam teko suvaldyti nestandartinių proporcijų Ilgąją salę (bandymas, reikia pripažinti, buvo gana sėkmingas). Tačiau visų svarbiausias režisieriui buvo susidūrimas su Koltèso dramaturgija. Kertiniu spektaklio tašku tapo brolio ir sesers, dviejų skirtingų pradų, dviejų pasaulių priešprieša. Gaila, bet atsisakęs įprasminti dramos tekste koduotus socialinius ir kultūrinius įvaizdžius bei nuorodas, dviejų kultūrų, skirtingų pasaulių dualizmo režisierius taip ir neatskleidė. „Sugrįžimas į dykumą“, skirtingai nei „Kelias“, taip ir liko neišbaigtas, neįgavo aiškesnių etinių kontūrų. Tačiau būtent šiame spektaklyje Areima atsikratė erzinančios stilių eklektikos, išryškėjo tam tikri jo režisūros principai, pavyzdžiui, kaip konstruojamas aktorių ir jų personažų santykis, kokia detalės, gesto, garso - esminių spektaklio atmosferos kūrimo elementų - svarba, atsiskleidė gebėjimas subtiliai plėtoti sceninį konfliktą, iš buitinio lygmens kilstelėti mizanscenas iki apibendrinimų.
Po Artūro Areimos spektaklio „Laimingi“ premjeros be jokių profesinės sąžinės priekaištų galiu teigti, kad režisierius šįkart laimingai išvengė ankstesnių paklydimų.
Vos įžengus į naują, Penktąja vadinamą salę, akis patraukia estetiška, kukli, subtili, tačiau ypač išraiškinga, semantiškai aiški Kotrynos Daujotaitės scenografija. Konceptuali ir, kaip vėliau paaiškės, neatsiejama nuo konkrečių režisieriaus sumanymų, ji sukuria atitinkamą nuotaiką, pranašaudama neišvengiamai tragišką istorijos baigtį. Scenos gilumoje matyti penkerios juodo medžio durys, juoduoja apnuogintas parketas, viduryje pastatytas masyvus ąžuolinis stalas, beje, irgi juodas, labiau primenantis karstą nei įprastą baldą. Aukštai virš jo kabo skaidraus krištolo šviestuvas.
Spektaklyje stalas ir šviestuvas tampa esminiais scenografijos akcentais, o jų semantinis krūvis atitinka horizontalės ir vertikalės santykį. Stalas - visko pradžia ir pabaiga (ant jo gimstama, ant jo ir mirštama), savotiška Pandoros skrynia, iš kurios sklinda blogis ir nelaimės. Ant jo susirangiusi ledi Milford šlykščiai suvedžioja jaunąjį Ferdinandą, iš jo ištraukiamas melagingas laiškas, pražudantis Ferdinando ir Luizės meilę, iš ten paimamas viskio butelis, pranašaujantis jaunojo majoro žūtį, ir pistoletai, kurie nusineš mylimosios gyvybę. Radikali prasminė opozicija stalui ir aplink jį šmirinėjantiems juodai aprengtiems personažams yra skaidrus krištolinis šviestuvas - Luizė mergaitiško sumišimo akimirkomis viltingai kels rankas į jį, į dangaus sferą.
Daujotaitės sukurti stilizuoti istoriniai kostiumai irgi papildo režisieriaus sumanymą. Visi „laimingieji“, aprengti juodais drabužiais, atrodo tarsi klastingi sąmokslininkai. Tik Luizė balta kaip angelas. Tačiau jos liemenį juosia juodas gedulo diržas - užuomina į nelaimės ir mirties neišvengiamybę. Antrajame veiksme juodos ir baltos spalvų scenovaizdį papildo keršto, įniršio leitmotyvas - raudonas Prezidento švarko pamušalas, ugniniai ledi Milford plaukai, kraujo spalvos nosinaitė.
Schillerio apibrėžtas pjesės „Klasta ir meilė“ žanras - miesčionių [istor. miestiečių - A.J.] drama - šiandienos pasaulyje įgauna visai kitokią prasmę. Išnykus (bent formaliai) luominei visuomenės sąrangai, miesčioniškumas tampa veikiau dvasine / psichologine būsena negu socialinės padėties apibūdinimu. Režisierius tą puikiai suprato ir ėmėsi „Klastą ir meilę“ koreguoti, akcentuodamas ne žmogaus ir visuomenės konfliktą, o vidinę priešpriešą tarp dviejų pradų - proto ir jausmo. Gebėjimas jausti, o šiame spektaklyje - mylėti, veda individą tobulumo link. Režisierius tarsi antrina pjesės autoriui, teigusiam, kad „kelias į galvą turi būti atveriamas per širdį. Taigi gebėjimo justi ugdymas yra neatidėliotinas epochos poreikis“2.
Kaip ir ankstesniuose Areimos pastatymuose, socialinio ir politinio lygmens epizodai pasitelkiami tik tam, kad dar labiau paaštrintų dvasinį konfliktą ir vidines personažų kolizijas.
Miesčioniškumas žudo žmogiškumą, nes miesčionys kratosi bet kokios atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus. Jie konformistiškai susitapatina su savo socialiniais vaidmenimis, besąlygiškai paklūsta proto diktuojamoms taisyklėms, o tada išblėsta net jaunatviškai naivus užsispyrimas jas griauti. „Pažiūrėsim, kas laimės - įpročiai ar žmogiškumas!“ - sušunka Ferdinandas, bet jis pats supranta, kad pasipriešinti tėvo valiai neįstengs.
Spektaklyje svarbus ir dar vienas spektaklio koncepciją pagrindžiantis akcentas, atkeliavęs iš pirmųjų režisūrinių Areimos bandymų - tai vaidybos stilių mišinys. Ankstesniuose pastatymuose veikiau kėlęs sumaištį, šįkart priešingai - padeda suformuluoti konflikto esmę ir aiškiai atskiria juodą „laimingųjų“ svitą nuo angeliškai baltos Luizės. Skirtingai negu kitų aktorių, Tomos Vaškevičiūtės vaidyba frontali - Luizė bemaž visada atsigręžusi veidu į salę, o žodžius taria taip švelniai, tarsi atlikdama išpažintį. Kitų aktorių vaidyba, nors kiek poetizuota, bet vis tiek pagrįsta psichologinio teatro maniera, todėl toks netikėtas režisieriaus sprendimas Luizę tarsi pakylėja, paverčia savotiška abstrakcija ar šmėkla, jau mirusios, todėl laisvos ir galinčios sakyti tiesą į akis, merginos dvasia. Panašiai režisierius eksperimentavo „Kelionėje į kambario vidų“ - Judo personažą čia įkūnijo aktorė ir pjesės siūlomas dvilypumas įgavo dar vieną prasminį sluoksnį.
Atsisakius kai kurių pereinamųjų Schillerio dramos vietų, atsirado tam tikras fragmentiškumas - spektaklis primena kaleidoskopiškai besikeičiančių scenų koliažą. Veiksmas įspraustas į griežtus kompozicinius rėmus, ir tai, regis, savaime lėmė spektaklio ritminį nuoseklumą.
Režisieriui pavyko pasiekti, kad skirtingų teatro mokyklų ir vaidybos tradicijų išugdyti aktoriai dirbtų darniai ir įkvėptai - ne tik pagrindiniai, bet ir epizodiniai vaidmenys tapo sodrūs, nes personažų santykiai, spėju, buvo išnarplioti iki smulkmenų.
Luizės ir Ferdinando vaidmenis Areima patikėjo savo kurso draugams - Tomai Vaškevičiūtei ir Tomui Rinkūnui. Turint galvoje, kad KVDT prieš metus po savo sparnu priglobė visą jaunų aktorių kursą, teatro vadovas galėjo pagrindinių vaidmenų atlikėjus be sąžinės graužaties „nuleisti iš viršaus“, bet jis pasitikėjo jaunojo režisieriaus menine vizija ir suteikė kūrybinio pasirinkimo laisvę. Tai džiugina ir teikia vilčių, kad teatras darosi atviresnis, turi tikslą, o kūrybinius sumanymus stengiasi įgyvendinti kuo geriau.
Areima, inscenizacijoje gerokai pakoregavęs Schillerio dramą, transformavo ir dviejų pagrindinių veikėjų paveikslus. Vokiečių klasiko herojizuotą Ferdinandą lietuvių režisierius pavertė tokiu pat, kaip ir kiti juodieji „užstalės“ gyventojai. Maištaudamas prieš tėvą ir jo primestus suvaržymus, Ferdinandas paprasčiausiai pamiršta tai, kas yra (ar bent turėtų būti) svarbiausia, - meilę Luizei.
Kituose spektakliuose dažniau atlikdavęs antraeilius vaidmenis, Tomas Rinkūnas „Laiminguose“ įrodė, kad sugeba koncentruoti mintis, valdyti kūno plastiką, sudėlioti prasminius teksto akcentus pagal režisieriaus sumanymą ir atskleisti savo aktorinę individualybę. Švelnus, skambus balsas, tvirtas stotas, puikiai valdomas kūnas, atrodytų, savaime „pasmerkia“ aktorių herojiniams vaidmenims, tačiau komiški, net groteskiški (ankstesniųjų) jo personažų bruožai rodo, kad Rinkūnas - universalių galimybių aktorius.
Teatro vadovui ir aktoriui Egidijui Stancikui spektaklis „Laimingi“ tapo savotišku sugrįžimu prie „Klastos ir meilės“. Daugiau nei prieš penkiolika metų latvio Ugio Brikmanio režisuotame spektaklyje jis vaidino Ferdinandą, o šįsyk jam teko tėvo Prezidento vaidmuo. Lėmė atsitiktinumas - šį vaidmenį kūręs Dainius Svobonas buvo pakviestas pavaduoti kolegą Rolando Kazlo režisuotoje „Palatoje“. Kodėl Prezidento vaidmeniui Areima buvo pasirinkęs Svoboną, atrodytų, savaime suprantama: stiprus šio aktoriaus balso tembras, griežta vaidybos maniera vos ne idealiai atitiko kuriamą personažą. Pirmojoje Prezidento scenoje šiek tiek trikdė tai, kad atšiaurų ir klastingą tėvą vaidina Stancikas - tikra sceninė Svobono priešingybė. Švelnių bruožų, net kiek berniokiškas, lyrinis herojus „iki pat kaulų smegenų“ lyg ir disonavo su intrigų meistro psichologiniu įvaizdžiu, tačiau pamažu išryškėjo įdomi potekstė - Prezidento glitumas, pataikūniškumas, prisitaikymas prie bet kokių politinių ar socialinių aplinkybių. Tikras Prezidento įpėdinis - kandus ir suktas Ričardo Vitkaičio suvaidintas Vurmas. Kai kuriuose ankstesniuose KVDT spektakliuose pabrėžtinai logiška šio aktoriaus kalbėsena šiek tiek erzindavo, tarytum prislopindavo jo personažų charakterius, uždėdavo šaltą visiško atsiribojimo kaukę. „Laiminguose“ šis geležinis nuoseklumas kompoziciškai labai pritiko, leido atsiskleisti komiškoms aktorinėms Vitkaičio savybėms. Daivos Stubraitės suvaidinta Milford - ugnimi ir žaibais besisvaidanti furija - sudarė puikų, plastiškai ir psichologiškai motyvuotą kontrastą Vaškevičiūtės Luizei. Neapykanta visam pasauliui ir meilė Ferdinandui, supainiota su geismu, tiesiog sprogdina aistringąją ledi iš vidaus.
Milerių šeimynos kasdienybė - tarsi spektaklis spektaklyje, konfliktai čia neišvengiami. Juoda suknia pasipuošusi Motina (Vilija Grigaitytė) pasirengusi dukrą „iškišti“ už bet ko, kad tik apsimokėtų. Ši sutrikusi, prislėgta, vyro užguita, tačiau klastinga veidmainė yra tikras konformizmo ir įkyraus nuolankumo įsikūnijimas. Iš pažiūros tvirtas, vyriškas, net agresyvokas Kęstučio Povilaičio įkūnytas Mileris - spalvingiausias spektaklio personažas. Jis švelniai myli dukrą, į žmoną žvelgia su panieka, kandžiai ir pašaipiai, sekretoriui Vurmui ir Ferdinandui yra griežtas, nepalenkiamas mylimosios tėvas... Scenos keičiasi žaibišku greičiu, todėl aktorius priverstas sumaniai žongliruoti skirtingais savo personažo charakterio bruožais ir tai, reikia pasakyti, Povilaičiui puikiai sekasi. Bene geriausiai tai atsiskleidžia pirmojo veiksmo pabaigoje, per susitikimą su Prezidentu. Prieš publikos akis staiga išnyra kažkoks keistas padaras, chameleoniškai mainantis įvairiausias emocijas: Mileris lyg ir norėtų Prezidentą, kuris įžeidinėja jo dukterį, pasiųsti velniop, tačiau socialinė padėtis neleidžia, todėl po kiekvieno drąsesnio žodžio jis ima nuolankiai, graudžiu balsu, net ašarodamas atsiprašinėti. O čia dar žmona iš už stalo bando į protą atvesti, Ferdinandas mėgina mylimąją ginti, Luizė alpsta... Žaibiškai kinta ir aktoriaus kūno kalba, viskas vyksta taip tragikomiškai, kad publika irgi nesulaiko juoko ašarų.
Didžiausias Artūro Areimos spektaklio privalumas - kompozicinė vienybė, pasiekta pasitelkiant spalvas, scenografijos elementus, konkrečius režisūrinius sprendimus ir preciziškai tikslią vaidybą. „Laimingi“ tiesiog gundo iškilmingai paskelbti, kad Artūras Areima - talentingiausias ir perspektyviausias iš savo kartos režisierių. Tačiau kol kas tai tik vienas spektaklis, o vienas vieversys - dar ne pavasaris. Talento jėgą įrodo nuoseklumas ir tęstinumas, gebėjimas ne tik išlaikyti pasiektą lygį, bet ir kilti aukštyn. Tegul tai bus režisieriui naujas iššūkis.
1 K. Borkowskis: Post Scriptum: kas svarbiausia tanke?, www.menufaktura.lt, 2008-02-01.
2 F. Schiller, Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, V., 1999, p. 55.
