Kaip muzika gali būti matoma

2008-11-10 Literatūra ir menas, 2008 11 10
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lina Klusaitė

Dažnai sakoma, kad muzika prasideda ten, kur žodžiai nutyla. Ankstyvojo romantizmo laikais muzika buvo laikoma neišverčiamu menu, todėl kalbant apie ją žodžiai buvo vartojami taupiai. XX a. pakitus kalbos statusui (ji tapo įvairių sričių mokslininkų ir filosofų inspiracijos šaltiniu) bei muzikos kūrinio sampratai, patetinius opusus pakeitė muzikiniu avangardu tituluojama „work in progress“ išraiška, leidžianti kūrinius ne tik laisvai interpretuoti, semantizuoti, bet ir naujai verbalizuoti. Kompozitorius ir režisierius Heineris Goebbelsas yra vienas iš šiuolaikinių autorių, kurių kūrybą inspiruoja tiek muzika, tiek žodis. Turbūt nedažnai sutiksime menininką, šalia muzikos dar derinantį ir sudėtingus Ludwigo Wittgensteino tekstus. Jau tapo įprasta, jog H. Goebbelso muzikiniai pastatymai pasižymi dviejų polių ekvivalencija: muzikos verbalizacija ir žodžio muzikalizacija.

Ši tendencija buvo ryški ir Pasaulio muzikos dienų kontekste Lietuvos žiūrovams pristatytoje „Erijaritjakoje – frazių muziejuje“. Režisierius spektaklyje sukūrė daugiareikšmes, aleatorikos ir interpoliacijos principais pagrįstas „work in progress“ kompozicijas, šalia kurių muzikinį skambesį įgavo ir filosofiškai interpretuojamos frazės bei išgryninta vaizdo estetika. Šį kartą kalbiniu pagrindu pasirinkdamas Eliaso Canetti aforizmus, H. Goebbelsas nepasitikėjo vien žodžių srautu ar prasminėmis frazių jungtimis. Frazė režisieriui yra pilna, kai ji tuščia, tada lieka vietos muzikai. Skambant frazei, paliekama erdvė tarp žodžių. Tai – tuščia erdvė, kuri ir yra muzikos sritis. Galima sakyti, jog „Erijaritjakoje“ frazė iškyla kaip viso muzikinio pastatymo architektūrinė struktūra. Formuodama mintį, ji suvienija garsą, balsą ir vaizdą. Todėl frazes galima ne tik jungti, dėlioti, perstatyti, bet ir į jas žiūrėti. Taip muzika tampa matoma. Muzika užlieja sceną kaip banga ir viską susieja: garsus, išgaunamus instrumentais, ir tai, ko joks orkestras niekada nesugros – žmogaus balsą ir jo regimybės akimirkas. Per muziką galima daug ką pamatyti, per muziką grėsmingi žodžiai gali būti nepavojingi.

Atvirą, kintančią muzikos formą H. Goebbelsas pritaikė ir vizualiai spektaklio kompozicijai. Atsitiktinumo principas muzikoje čia virto netikėtumo principu scenoje. „Tvarka turi kažką pragaištinga“, – sako E. Canetti frazėmis „grojantis“ aktorius André Wilmsas. Kai viskas savo vietose, gyvenimas tarsi sustoja. H. Goebbelsas netikėtumo principą pritaiko žaisdamas virtualia tikrove. Ji įsibrauna į realų žiūrovų laiką, sugriauna tradicinę topografiją ir paneigia visas žiūrovų iš anksto susikurtas schemas, bet kokį galimą numanomumą. Išėjęs iš salės ir transliuojamas per medialų vaizdą, A. Wilmsas ištaria lemtingus žodžius: „Tenai...“ Būtent šis „tenai“ padalija spektaklio erdvę į realią ir medituotą tikroves. Tenai, bet ne čia, paraleliniame pasaulyje egzistuoja visuomenė, kurioje „žmonės verkia tik vieną kartą“, „vaikai tampa budeliais“, „kurioje nėra mirties, nes nėra žodžio jai nusakyti, ir visi tuo patenkinti“. H. Goebbelsas apeliuoja į šiandieninėje visuomenėje egzistuojantį savirefleksijos trūkumą ir baimę būti savimi, kurią išstūmė bandymas prisijaukinti techniką (aktoriaus žaidimas su gyvą gamtos tvarinį primenančiu robotu) ir visą žmogaus gyvenimą valdančias medijas. Technika ir medijos ne tik uzurpavo mūsų gyvenimus, bet ir yra kaip ta menama, A. Wilmso bandoma prakalbinti moteris, kuri aktoriaus vaizduotėje nuolat išeina tik tam, kad visa tai tęstųsi nenutrūkstamoje kvazitikrovės amžinumo grandinėje.

Neatsitiktinai šiame kontekste iškyla A. Wilmso pokalbis su berniuku, kuriame pasirodę kinų filosofo Meng-Tse raštai atskleidžia pagrindinę H. Goebbelso artikuliuojamų vertybių, šiandien saugomų tik muziejuose, nostalgijos priežastį. Meng-Tse filosofijos pagrindą sudarė utopinis visuomenės modelis, teigiantis, kad žmogaus prigimtis yra nesutepta ir gera kaip pati gamta, tik tą gerumą reikia nuolat puoselėti, nes netinkamoje aplinkoje jis gali išsigimti. Ilgėdamasis to, kas prarasta, H. Goebbelsas kreipia žiūrovus šios tiesos link, ir kreipia taip subtiliai, jog nepaste bima, kaip kartu su aktoriumi iš virtualios tikrovės vėl grįžtama į realią aplinką, kurioje niekas nesikeičia, tik viena frazė iššaukia kitą: „Visi keliauja, o aš vis toks pats“, „Būnant kažkuo kitu, gal pavyktų būti savimi“.

Buvimas savimi nėra lengvas, kai visuomenę valdo galios santykiai, todėl ir pasirinktoje spektaklio muzikoje neretai suskamba politiniai motyvai. H. Goebbelso teigimu, spektaklio pradžioje girdimas D. Šostakovičiaus 8-as styginių kvartetas pasirinktas todėl, kad kaip ir E. Canetti, nagrinėjęs totalitarizmą ir masių elgesį, Šostakovičius polemizavo su autoritarinėm struktūrom. Čia vėl į pagalbą ateina Meng-Tse utopinis visuomenės modelis, pagal kurį karaliaus pareiga – užtikrinti pavaldinių gerovę. H. Goebbelsas tai iliustruoja apibrėždamas dirigento ir orkestro, šiuo atveju Mondrian Quartett muzikantų santykius. Partitūra yra įstatymas, o per dirigento galią garsai gali gimti arba nutilti. Kaip ir socialiniuose santykiuose, dirigentas, aplink kurį grojant susitelkia visas pasaulis, ansambliui yra pasipriešinimo partneris. Tik įveikus pasipriešinimą gali gimti pozityvus dialogas ir kūryba, atvira kito patirčiai.

Miestas, kurį kūryboje dažnai reflektuoja H. Goebbelsas („Haširigaki“, „Surogatiniai miestai“), išmokė jį toleruoti kito patirtį. Miestas režisieriui buvo ankšta, konfrontacijų kupina vieta, kurioje žmogus tiesiog priverstas kovoti su savo priešingumais, gerbti etninius, kultūrinius įvairių tautų skirtumus. Todėl „Eritjarijakoje“, keliaujančioje po visą pasaulį, nesiekiama homogenizuoti su skirtingomis kultūromis susijusių elementų, bet norima išlaikyti esamus, tos šalies publikai lengvai atpažįstamus ženklus, kurie žiūrovus džiugina labiau nei bet kokia universali spektaklyje užkoduota prasmė. Tačiau kad ir kaip nesinorėtų, ši universali, paslėpta prasmė šiandienos globalizuotame pasaulyje paliečia net mažiausias visuomenes, kurioms nelieka nieko kita, tik susitaikyti su esama padėtimi. Aktorius A. Wilmsas spektaklio pabaigoje, skambant J. S. Bacho „Fugos menui“, ištarė lakonišką nesusitaikymo frazę: „Paprastai žmonės susitaiko su visuomene, kurioje gyvena, aš – ne.“ O ką, palikę tuščią sceną, ištarėme kiekvienas iš mūsų, lieka tik mums.

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.