Režisierius Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pristatęs premjerą – spektaklį „Fermentacija“ pagal filosofo Lauryno Adomaičio pjesę, vėl kartoja savo mėgstamą klausimą pasauliui: kodėl žmogus jame užima tiek daug vietos, kas jam šitai leido?
Spektaklyje „Raganosiai“ išstūmęs žmogų iš miesto ir užleidęs jį raganosiams, „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ tyrinėjęs žmogaus vietą gyvūnų ir augalų karalystėse, „Fermentacijoje“ Obcarskas nuo eukariotų suka prie prokariotų ir neria į bakterijų karalystę. Neria tiesiogiai – spektaklio pabaigoje veiksmas vyksta milžiniško sūrio viduje. Tiesa, man šis sūris reiškė ir ką kita: šių laikų žmogui taip baisu to pasaulio, kurį pats susikūrė, kad, užuot ėjęs į darbą, jis pasislepia sūryje ir ten tūno, manydamas, kad bakterijos bus nusiteikusios palankiau negu žmonės.
Įdomu tai, kad bakterijų karalystei atstovaujantis aktoriaus Vytauto Anužio kuriamas personažas šioje tikrovėje atrodo visiškai organiškai. Jį stebint nė karto nekyla klausimas, kodėl jis vaidina bakteriją, kaip patikėti jo bakterine prigimtimi, ką dabar su juo daryti. Tuo teatras ir ypatingas – žmonės jame tiki neįtikėtinais dalykais.
Ir šitas tikėjimas tokiomis neįmanomomis kategorijomis, kaip kad V. Anužis, virtęs bakterija, arba kaip kad sprendimas apskritai susitelkti į bakterijų identiteto klausimą, sudaro sąlygas žiūrovui atsitapatinti nuo savo žmogystės. Suvokti ją iš šalies. Tarsi išeiti iš savęs, pasitraukti nuo savo buvimo ir apsižiūrėti, kas čia vyksta. Man rodos, tai viena sudėtingiausių kelionių, į kurias gali pakviesti teatras. Klausimas tik, ką toje kelionėje jis su mumis daro ir ar nepalieka vidury kelio, niekur taip ir nenuvedęs. Prie šio klausimo dar sugrįšime.
LNDT didžiojoje scenoje – scenografės Laurynos Liepaitės sukurta raugykla su krautuve. Jos šeimininkas (aktorius Giedrius Savickas) turi asmeninių ryšių su bakterijomis – jis jas girdi, moka su jomis kalbėtis, domisi jų poreikiais. Šiaip gyvenime jis užsiima daržovių ir gėrimų fermentacija. Įvairiais raugintais produktais domisi visa šio spektaklio visuomenė – kažkas raugykloje dirba, kažkas joje apsipirkinėja, kažkas į ją veža siuntinius.
Bet staiga raugyklos likimas pakimba ant plauko: sustoja fermentacijos procesai. Kopūstai užraugti – bet nerūgsta. Bakterijos apsimeta mirusiomis, nors yra gyvos. Tiesiog užsispiria ir sunaikina žmogaus svajonę apie fermentaciją. Šio sustojusio proceso fone netikėtai šauna mintis apie žmogaus pavydą bakterijoms – juk jis, ko gero, sunkiais laikais irgi norėtų apsimesti negyvu.
Iš tiesų kūrinyje egzistuoja visos sąlygos įvykti paties spektaklio fermentacijai, bet, paradoksalu, kyla jausmas, lyg ir jame procesai būtų sustoję. Šeimininkas vis gauna slaptus siuntinius, susijusius su genų inžinerija, vis ruošiasi kažką daryti, bet galiausiai arba tiesiog už durų viduriuoja, arba maitina duona savo mėgstamiausią lankytoją (aktorius Martynas Nedzinskas).
Bakterijos ruošiasi perversmui, grasina žmogui, bet galiausiai tiesiog kažką kalba ir kalba, ir kalba. Veikėjai vis dalinasi, kam kuri raugyklos pusė priklauso, bet taip ir nepasidalina. Santykiai vis bando megztis, bet įstingsta kažkokioje keistoje vakuuminėje tyloje. Veikėjai vis mėtosi tarp bakterijų karalystės aktualijų, daržovių ragavimo, filosofavimo apie gyvenimą ir žmogiškąjį ego, bandymo kažką mylėti, kažkaip juokauti... Lauryno Adomaičio dramaturgijoje dalykai nori vykti, bet yra tarsi įstrigę, lyg patys lauktų geresnių laikų ir tas laukimas truktų visada. Iš tiesų įdomus efektas, nežinia, sąmoningas ar netyčinis: pjesė nesifermentuoja.
Vis dėlto L. Adomaičio kūrinys sudaro sąlygas gimti puikiam aktoriaus M. Nedzinsko vidiniam benamiui. Tokiam, į kurį žiūri ir nesupranti: ar tai – žemiausia intelektinės gyvybės forma, ar kaip tik pati aukščiausia? Iš šios gyvybės akių į mus spokso totali, viską jau apgalvojusi, išbandžiusi ir nuo visko visiems laikams atsitraukusi beprasmybė. Tiek dramaturginė, tiek aktorinė M. Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.
M. Nedzinsko veikėjo dalyvavimas pokalbiuose tuos pokalbius taip įžemina ir taip genialiai atima iš jų kilniąją reikšmę, kad po jų visų lieka spengti kažkas tokio visiškai gryno, kaip jo ištartas „NIMALONU“. „Nimalonu“, – sako M. Nedzinsko veikėjas, kai aktorės Vaidilės Juozaitytės vaidinama Fatima jam išrėžia, kad jis kaip žmogus neturi jokios vertės. Ištara „nimalonu“ charakteringai apibrėžia ir šiandieninę mūsų visuomenės būklę.
Vaivos Mainelytės Sofija ir Ramučio Rimeikio Vyras-Gėlytė įkūnija kitą visuomeninį polių – absurdiškąjį, niekinį buvimą: visą spektaklį jie ragauja raugintus kopūstus iš stiklainio. Lėtas, sureikšmintas, išdidintas tasai ragavimas. Turbūt specialiai toks didelis, kad nesimatytų kiti gyvenimo nemalonumai.
Nesu tikra, dėl kokių priežasčių šiam spektakliui reikėjo didžiosios scenos. Gal irgi kad ko nors nesimatytų. Tapo jau tradiciška didelėse scenose konstruoti nedidukus kambarius ant ratukų ir juos stumdyti pagal poreikį. Žiūrėdama „Fermentaciją“ galvojau ir apie lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio, ir apie argentiniečių trupės „Grupo Marea“, ir apie daugelį kitų darbų, pasižyminčių analogiška scenografine idėja. Panašu, kad mūsų žmogiškumui yra baisu tos didelės erdvės ir jis desperatiškai puola apstatyti horizontą savo mažais statinėliais, pridėlioti jame įvairiausių daikčiukų, kamuolių, tarp kurių galėtų tvyroti ar slėptis.
Cituojant tapytoją, skulptorių Willemą de Kooningą, „turinys – tai kažko šmėstelėjimas, žaibiškas susidūrimas. Pats turinys visuomet labai labai mažytis.“ Iš tiesų „Fermentacijoje“ galima pajusti tą bakterijų, stiklainių, realų kvapą skleidžiančių daržovių ir filosofinių idėjų daugybę, kurioje kažkur tyliai skamba mažutis turinys apie didelį dalyką – faktą, kad nei orchidėjų, nei vienaląsčių, nei daugialąsčių gyvenimas mums niekada nepaaiškės.
Bet grįžkime prie klausimo apie kelionę, į kurią žiūrovą kviečia „Fermentacija“. Ar ji kur nors jį nuveda? Mažiausiai – iki didžiojo sūrio. Bet iš tiesų, man rodos, ji nusiveda jį kartu pastoviniuoti, pasižiūrėti į visą tą absurdišką humanoidišką iteraciją iš šalies, neįsitraukiant. Tai gali suveikti kaip antialerginiai vaistai mūsų realybei, kurioje kiekvieną dieną viskas verčiasi 360 laipsnių kampu.
Bet gali suveikti ir kaip trys valandos mindžikavimo vietoje, egzistenciškai svarstant įvairių gyvybės formų būtį. Kai esame pervargę nuo sodrių temų, tai gali būti ir neregėtai malonu, ir visai atvirkščiai – truputį prėska. Galbūt čia būtų tinkama vieta pajuokauti ir prisiminti Aristotelio įžvalgą apie meno prasmę visuomenėje – anot jo, menas apvalo ir yra naudingas visų pirma mediciniškai. „Fermentacija“ irgi neabejotinai naudinga mediciniškai: gal kas iš žiūrovų grįžęs namo užsiraugs agurkų ir raugdamas suvoks dalykų esmę.
