Nežinau, ar kurio nors režisuojančio aktoriaus spektakliai recenzuojami dažniau nei Gedimino Rimeikos. Jo debiutinis spektaklis „Žuvėdra. Remix“, kuriame vaidino vaikai, recenzuotas keturis kartus, o antrasis, po „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) vėliava kurtas „Brilijant advenčers“ - tris.
Šių metų vasario pabaigoje MMLAB atvėrė kelią dar vienai Rimeikos premjerai - pagal XVII a. ispanų dramaturgo Pedro Calderóno de la Barcos pjesę pastatytam spektakliui „Gyvenimas - tai sapnas“, apie kurį sklando gana geri atsiliepimai ir apie kurį, štai, rašoma jau trečią kartą. Tad įdomu, ką tokio patrauklaus kuria Rimeika, sėkmingai atkreipiantis redakcijų ir kritikų dėmesį?
Pradėkime tuo, kad kiekviename jo spektaklyje egzistuoja intriguojantis „kabliukas“. „Žuvėdroje. Remix“ tai buvo mažamečiai aktoriai, kurių interesus reprezentavo klasikinės pjesės bei populiariosios muzikos adaptacijos.
„Brilijant Advenčers“ sudomino Lietuvos teatre retu mokslinės fantastikos žanru. O „Gyvenimas - tai sapnas“ populiarumą paaiškinti lengviausia - kai statoma klasika, profesionalai negali to ignoruoti. Tikėtina, panašiai toks masalas traukia ir kitus žiūrovus.
Ne mažiau traukia geri aplinkinių atsiliepimai, greitai pasklidę apie naujausią Rimeikos premjerą. Pati jais pasinaudojusi atradau kūrinį, kurio autoriai prasmingai išryškino svarbiausias dramaturgijos detales, taikliai pritaikė personažams stipriąsias aktorių savybes, skoningai sušiuolaikino Calderóno užrašytą pasaką ir visiškai aiškiai kalbėjo poetišku autoriaus tekstu.
Kaip ir pjesėje, spektaklyje matome Lenkijos karalystę, kurios valdovas Bazilijas sulaukia pranašystės: jo pirmagimis taps baisiu tironu. Vengdamas likimo, jis įkalina sūnų Sigizmundą kalnuose, kur jį lankyti paveda vieninteliam pavaldiniui Klotaldui. Atėjus laikui, Bazilijas vienai dienai atveda sūnų į sostą ir tikrina jo gebėjimus valdyti.
Ilgus metus spaustas ir atskirtas, o tada staiga valdžią gavęs jaunuolis, be abejo, su kitais elgiasi taip, kaip buvo elgiamasi su juo - žarsto žmonėms fizines bausmes. Nutaręs, kad eksperimentas nepavyko, karalius grąžina jį atgal į kalnus ir įpareigoja Klotaldą sumeluoti, jog princas tik sapnavo žengimą į sostą.
Apgautas Sigizmunas suvokia teisingai neįvertinęs jam skirtos sapno dovanos ir kenčia nebegalėdamas išeiti į laisvę. Laimė, pas jį užklysta jam simpatizuojantis karaliaus išdavikas ir padeda pabėgti. Princas grįžta į rūmus ir bijodamas darkart prarasti laisvę, atsiskleidžia kaip aplinkinius vertinantis ir išmintingus sprendimus priimantis valdovas.
Tai yra pagrindinė siužeto linija, tačiau ji apipinta daugybe kitų įvykių bei dramų. Pavyzdžiui, pasirodo Klotaldo dukra Rosaura su juokdariu Klarinu, čia pat veikia infantė Estrelja ir jai bei jos turtams meilę išpažįstantis Moskovijos kunigaikštis Astolfas.
Visus personažus spektaklio kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė aprengė stipriai stilizuotais baroką komentuojančiais kostiumais ir atitinkamai nugrimavo: abejotinos kilmės žmonių veidai balti, kilmingų - su raudonomis dėmėmis, o valdovų šeima pasižymi melsvu atspalviu. Kostiumai ir grimas padeda pamatyti personažus kaip vieno pasaulio gyventojus, nors aktoriai vaidina šiek tiek skirtinguose žanruose.
Olesio Makuchino scenografija įspūdingai transformuoja erdves ir jų prasmes. Į kalvų viršūnes suraukta didžiulė permatoma plėvė iš pradžių nuleista prie žemės ir slegia po ja gulintį bei ištrūkti negalintį Sigizmundą. Persikėlus į rūmus, plėvė pakeliama į viršų, sufleruodama pilies bokštų arba karūnos formas. Atsiskleidžia graži mintis: vieniems kilmė suteikia prieglobstį, o kitiems tampa nepakeliama našta.
Reikšmingas dėmesys spektaklyje skiriamas veidrodžiams - Astolfas vietoj mylimosios portreto nešiojasi per petį permestą veidrodėlį, o karaliaus sostas yra aptrauktas veidrodine plėvele. Tik spektaklis nepasufleruoja, kas tuose veidrodžiuose turėtų pamatyti save. Šį klausimą galime patirti kaip vieną spektaklio „kabliukų“, kuriančių intrigą ir palaikančių žiūrovo dėmesį.
Kaip jau įprasta Lietuvos teatre, dėmesys neišlaikomas iki pabaigos - apie trisdešimt paskutinių minučių atiduotos režisūrinės tvarkos stingantiems monologams bei pokalbiams, kurių ritmas trūkinėja kaskart aktoriams pametus asmenines vaidmens ar veiksmo linijas. Kita vertus, tai tėra ketvirtadalis dviejų valandų trukmės spektaklio. Tad prasmingo turinio stygių jaučiame sąlyginai neilgai.
Spektaklio personažai, kurių manieros mums tolimos, vis dėlto leidžia empatizuotis, nes yra realistiškai dinamiški ir nevienareikšmiški. Algirdo Dainavičiaus Bazilijas drąsus ir išmintingas, tačiau narciziškas, nuolat save pervertinantis karalius. Simono Dovidausko Klotaldas - tvirtas ir ištikimas tarnas, kuriam nesvetimas žiaurumas.
Lauryno Jurgelio Sigizmunas primena ribinę asmenybę, kurią tokia pavertė aplinkiniai, siūlę arba griežtą priespaudą, arba nekontroliuojamą galią. Aistės Zabotkaitės Rosaura - tauri ir narsi mergina, kuriai nesvetima veidmainystė. Žygimantės Elenos Jakštaitės Estrelja - tuštoka, tačiau tvirtai savo vertę žinanti pamaiva. Jai meilikaujantis Povilo Jatkevičiaus Astolfas - statusų apžavėtas prasisiekėlis, giliai širdyje gebantis būti ištikimu.
O mieliausio širdžiai personažo - Vygando Vaideišos Klarino - dinamikai apibūdinti neturiu priemonių: aktorius atlieka keletą skirtingų vaidmenų, neleisdamas laiku suvokti, kur veikia kuo nors apsimetantis juokdarys, o kur - siužetui nauja asmenybė.
Išryškinta charakterių dinamika leido patirti klasikos universalumą. Nors Calderónas rašė XVII amžiuje, vadinasi, tik pradėjus vartoti psichologijos sąvoką, šiandien dauguma pjesės personažų ypatybių ir veiksmų jau galėtų būti moksliškai paaiškinti.
Žmogaus smegenis pažįstame pakankamai, kad nesistebėtume, jog ilgus metus nuo pasaulio atskirtas žmogus sulaukėja. Juolab suprantame, kad nereikėtų tikėtis, jog nemokytas valdyti jaunuolis puls žarstyti išmintingus sprendimus jam nepažįstamos karalystės gyventojams.
Spektaklyje išryškintos (dažniausiai - pasitelkiant ironiją) ir kitokios asmenybių problemos, neretai turinčios socialines pasekmes: manieromis dangstomas godumas, moralės nepaisantis prisirišimas prie tradicijų, taip pat - žmonių išnaudojimas siekiant vien sekso, garbės ar pinigų.
Šiandien tokie reiškiniai analizuojami remiantis moksliniais tyrimais, tačiau XVII amžiuje tai aprašęs dramaturgas suprasti žmones galėjo tik pats juos stebėdamas. Tai, kad šios mintys aplankė Rimeikos spektaklio metu, matyt liudija kūrinio autorius sėkmingai atradusius ir atskleidusius klasikos universalumą bet kuriems laikams.
Tiesa, negaliu nesukritikuoti Calderóno istorijos pabaigos - pernelyg sunku patikėti, kad ištiktas fizinės bausmės Sigizmundas staiga įgijo išminties valdyti krūvą skirtingų žmonių. Pakeisti mąstymą nepakanka, pokyčiams reikalingi įgūdžiai. Todėl pjesės finalas suerzina. Tik Rimeikos tuo apkaltinti nėra kaip: jis gudriai išsprendžia paskutinę sceną, paleisdamas personažus apsnūdusius pleventi po erdvę.
Tokią pabaigą galime suvokti kaip tikrąjį Sigizmundo sapną, kuriame jis tampa laisvu ir gerbiamu valdovu. Žmogumi, kuriuo visi žavisi, o ne bijodami vengia. Calderónas pasiūlė laimingą pabaigą, o Rimeika ją įvertino ironiškai.
„Gyvenimas - tai sapnas“ primena mitą ar pasaką, kurioje valdovas, siekdamas išvengti aukštesnių jėgų išpranašautos lemties, padeda jai įvykti. Dievai gudrūs - žinodami žmonių silpnybes, praneša jiems apie savo planus bei norus, kad panikuojantys mirtingieji padėtų juos įgyvendinti.
Viena tų silpnybių - tikėjimas, kad radę kaltininką ir jį sunaikinę išvengsime žmonijoje užkoduotų problemų. Ir kaip netikėta suvokti, kad daugybė išgalvotų ir realių istorijų, kuriose žmonės pranašystes priėmė ir nutarė joms ruoštis, galiausiai sušvelnino situaciją ir leido žymiai lengviau ištverti neišvengiamą lemtį.
