Eimunto Nekrošiaus spektaklis ilgas, turtingas įvaizdžių – tarsi mitinės trigonometrijos lygtis, pilna nežinomųjų ir pamirštų simbolių, kurie užkabina sąmonės klausą, meta į jausmų šulinį archetipo sprogmenį ir toli palieka uždususį protą, besivejantį rebusą po rebuso, asociaciją po asociacijos.
Grįžtu į Eimunto Nekrošiaus „Vėlines“, dar kartą leidžiuosi į jų labirintą. Nacionaliniame teatre atsirado spektaklis, puikiai tinkantis jo misijai. Kas, jei ne nacionalinė scena turi pervertinti klasiką, kitaip ją nušviesti, nors ir lietuviška šviesa?
.jpg)
Tamsioje Nacionalinio scenoje vienintelė anga į pasaulį primena paminklo Mickevičiui kontūrą. Esame tautinių stereotipų kalėjime, kuriame lenkai atlieka ritualus, jiems primestus poeto.
