Net bandant pateisinti režisieriaus pasirinkimą, spektakliui labai trūksta tų pjesės paveikslų, kurie kažkada aštrino meninę ir politinę Gorino istorijos koliziją ir dėl kurių šios pjesės nesupainiosi su jokia kita. Dabar gi paviršutiniškas atrodo ir dramaturgas.
Kelių kartų aktorių subuvimas scenoje taip pat prikelia vaiduoklius. Ir tai yra mažų mažiausia yra drąsu.
Kai minima naujoji Mažojo teatro premjera „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, pasigirsta nemažai svarių ir jaudinančių temų.
Situacija prieš spektaklį buvo pakankamai intriguojanti, spėliojant, ar šaiži Vaitkaus intonacija nuvainikuos Mažojo teatro aksomų minkštumą?
Šv.Kotrynos bažnyčioje pristatytą naująją Gintaro Sodeikos operą Oskaras Koršunovas pakylėja iki bažnyčios skliautų. Tose aukštybėse ji puikiai įsikūrė.
Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“: poetinė, metaforiška, kinematografinę novelę primenanti pjesė scenoje pavirsta poetine kompozicija.
Klaipėdos scena praturtėjo dar vienu spektakliu, kuris jau dabar leidžia džiaugtis jaunos menininkės tvirtu prisistatymu.
Kiekvienas nori savo Paryžiaus, kiekvienam reikia žydinčių pievų, švytinčių miškų, savojo tamarikso. Apie tai kalba režisieriaus Ramučio Rimeikio režisuotas spektaklis „Tamarikso žydėjimas“.
„Naktyje Rojuje” teatro „Menas”, kuriame anksčiau buvo statomi beveik vien vaikiški spektakliai, aktoriai įrodė galintys vaidinti ne vien pasakų personažus. Kiškius, vilkus ar senius besmegenius metai iš metų vaidinę aktoriai dabar kuria stiprius, dramatiškus vaidmenis.
