„Vilnius City Opera" (VCO) jaunoji karta - režisierius Gediminas Šeduikis, dirigentas Ričardas Šumila ir beveik vien jaunų solistų komanda, žengdama į lig šiol Lietuvos operoje buvusias „niekieno valdas", ėmėsi mūsuose jau keletą kartų statytos Engelberto Humperdincko operos „Jonukas ir Gretutė", pasiryžę pasakos herojus užauginti iki „Jono ir Gretos". Taigi ir spektaklį skirti ne vaikams, o pačiai reikliausiai ir kartu tiek operų kūrėjų, tiek ir statytojų labiausiai pamirštai paauglių ir jaunimo auditorijai. Tiems, kurių į spektaklį už rankos nebeatves mamos ir neprivers dvi valandas paklusniai išsėdėti. Tiems, kurie renkasi patys ir, žinoma, renkasi tarp daugybės kitų, neabejotinai už operą madingesnių interesų. Todėl spektaklio kūrėjai smarkiai rizikavo jau iš anksto žinodami, kad jų numatyto žiūrovo verdiktas bus griežtas ir negailestingas.
Kita vertus, pasirinkimas statyti operą jaunimui pagal Jacobo ir Wilhelmo Grimmų pasakos „Jonukas ir Gretutė" siužetą anaiptol nestebina, nes šiandienai tebeaktualaus ir netgi kontroversiško prado esti ir pačiose brolių Grimmų pasakose. Broliai iš pradžių nė neketino imtis knygų vaikams ir pasakų rinkinius sudarė siekdami vien sukataloguoti ir tyrinėti vokiečių tautosaką. Pirmajame, 1812 m. leidime nestigo aštrių, turbūt ir tiesiog absoliučiai nepadorių temų bei netikėtų šiandien mums gerai žinomų pasakų versijų. Nėštumas paauglystėje, kraujomaiša, smurtas ir prievarta - tai tik nedidelė dalis nevaikiškų nutikimų, kuriuos teko patirti brolių Grimmų pasakų herojams. Originali „Jonuko ir Gretutės" versija kiek mažiau „skandalinga", tačiau ir šis siužetas patyrė ištisą pagražinimų ir adaptacijų virtinę: pirmajame pasakos variante vaikų atsižada ir juos miške tyčia paklaidina jų tikroji motina (prispausta bado ji pirmiausia gelbėja savo kailį ir atsikrato papildomų burnų), vaikiškame leidime - savanaudė motina „išteisinama" ją paverčiant piktąja pamote, o Humperdincko operoje tiesiog nepaklusnius vaikus neapgalvotai baudžia jų mama.
VCO spektaklyje Jonukas ir Gretutė ūgteli iki Jono ir Gretos - jiems galėtų būti 10, o gal net ir 12 metų - tai padykę vaikai, dar tik priartėję prie paauglystės slenksčio. Džinsuotą, į šiandieninį Karlsoną ir išvaizda, ir elgesiu panašų Joną vaidina mecosopranas Jurgita Adamonytė, smarkią, smalsią, lyderiauti linkusią Gretą - sopranas Marija Nazarova. Solistės ne tik puikiai atlieka ekspresyvias vokalines partijas, bet ir sukuria įtaigius personažus be menkiausios užuominos į infantilumą ar nuduodamą vaikiškumą. Drąsius, laisvus, savimi pasitikinčius ir visko, kas „kieta" bei madinga trokštančius vaikus, nuolat dūkstančius ir taip lengvai kiekvienam atpažįstamus. Kuris iš mūsų kadaise nesimaivė priešais veidrodį su plaukų šepečiu arba dezodoranto flakonu vietoj mikrofono? O kiek „gabalų" sugrota su šluota vietoj gitaros?
Taip Jono ir Gretos (o tiksliau - Adamonytės ir Nazarovos) nepažabojamas vaikiškas siautulys atsiduria spektaklio pirmos dalies centre, o siužetas (šeimos skurdas ir badas, motinos pyktis ir vaikų išvarymas į mišką uogauti) tarsi nutolsta į antrą planą. Nors Motinos ir Tėvo personažai režisieriaus sumanyti ryškūs ir šaržuoti, tačiau jų vaidmuo Jono ir Gretos gyvenime lieka labai menkas. Eglės Šidlauskaitės vaidinama Motina stipriai utrituota: už nenudirbtus darbus ir pačios sudaužytą pieno stiklainį ji taip galingai pasišvaisto šluotkočiu prieš vaikus, kad jos neadekvatus elgesys ir audringos reakcijos perša nestabilios ir asocialios motinos problematiką, o drauge ir galimybę sukti siužetą kitur. Tuo tarpu Arūno Malikėno Tėvas, priešingai, kuriamas lengvais plačiais potėpiais: smagus, jau gerokai „apšilęs", lyg grįžtų į šeimą tiesiai iš oktoberfesto. Tačiau tėvų ir vaikų santykių bei socialinis aspektas režisieriaus toliau neplėtojamas, ir vos tik tėvai susikremta dėl temstant į mišką išvarytų vaikų, Jonas ir Greta scenoje toliau tęsia žaidimų ir dūkimo estafetę, kol pakliūna į „raganos trobelę" - Vampyro laboratoriją.
Ir vis dėlto neapleidžia klausimas, kiek šios operos siužetas artimas paauglių gyvenimui? Ar tikrai juos galima suvilioti gardžiu maistu? Paauglystė, kad ir kokia alkana bebūtų, yra visai ne apie tai. Tad ar apskritai šiuolaikiniai paaugliai eitų į apleistą pastatą ieškoti maisto, o ne nuotykių (ir bėdos)? Visais laikais jie norėjo ne tik duonos, bet ir žaidimų, ir pastarųjų kur kas labiau. Todėl pirmoji spektaklio dalis, kurioje pasakojama Jono ir Gretos istorija iki Vampyro laboratorijos (nuo šio momento atsisakoma tradicinio pasakos siužeto) tiek buitinėmis scenomis namuose, tiek ir naivia scenografijos estetika (ant sulankstomų širmų išpiešto plokščio miško fone stovi medinis namelis - scenografas Willas Holtas) vargiai galėtų būti patraukli patiems paaugliams. O štai antroje dalyje šiuolaikinis „meduolių namelis" iš bulvių traškučių pakelių, kolos skardinių ir šokoladinių batonėlių, - visa ši Vampyro laboratorija su kraujo mėginių „biblioteka" ir pats Vampyras (Rafailas Karpis) skerdiko prijuoste greta kankinimų kėdės, tarsi pasiskolintos iš Svynio Todo - nutolsta nuo pasakaitės ir siužetu, ir vizualiai. Ir šis nutolimas nuo pirminio veikalo spektaklį peradresuoja jau kitam, paaugusiam žiūrovui. Fantasmagoriškas veiksmo vietos ir aplinkybių perkėlimas darniai įsilieja į operos dramaturgiją, dera su libretu ir -visiškai kitaip nei dažniausiai nutinka šiame perkėlimų vajuje - neatrodo dirbtinai pritemptas: paauglystės tema ryškiau suskamba būtent per Vampyro laboratorijoje patiriamus išbandymus - iniciaciją žengiant į paauglystę ir išsigelbėjimą.
Opera paaugliams ir jaunimui - slidus žanras ir atskirai toks tarsi neegzistuoja; jis priklauso ne kompozitoriui, o spektaklio dramaturgui ir/ar režisieriui. Imantis senųjų, klasika tapusių veikalų, režisieriui neišvengiamai tenka koreguoti siužetą, o neperrašius libreto greta Vampyro visgi lieka girios žmogučiai raudonais švarkeliais bei kiti paaugliškam amžiui sunkiai toleruotini personažai. Šeduikis suranda kaip iki Jono ir Gretos užauginti mažąjį Smiltinį, - čia jis tampa Smėlio žmogumi (Aistė Pilibavičiūtė), pešančiu cigaretę. Tačiau tai tik pavienis, atsargus bandymas į paauglius prabilti jų kalba ir būtent jiems kalbančiais ženklais. Šeduikis, atsisakydamas meduolinių namelių cukriniais langais, spektaklyje palieka ir nucukruotų momentų: tradicinę 14 angelų choro ir baleto sceną jis keičia į vaikų baltais rūbeliais ir baltomis žvakelėmis pantomimą, tokią saviveiklinę sentimentalią teatro būrelio programėlę.
Viso spektaklio metu nuolat tenka persvarstyti klausimą apie auditoriją: vis dėlto kokiems paaugliams - anų, operos sukūrimo laikų (XIX a. pabaiga) ar dabartiniams (XXI a.) - skiriama „Jonas ir Greta"? Humperdinckas savo kūrinį vadino „trijų veiksmų operine pasaka"; pasaka ji išlieka ir pusę spektaklio, skirto labiau vaikams arba tiesiog visai šeimai. Nepaisant to, naujasis VCO spektaklis - tai graži ir, svarbiausia, profesionali kūrybinės komandos investicija į būsimą operos žiūrovą. O paauglystė, kad ir kokia skirtinga bebūtų, vis dėlto labiau traukia į roko ar hip-hopo koncertus, subkultūras, savos tapatybės paieškas, maištą, protestą ir konfliktą, bet kur kas rečiau - į operas ar simfoninio orkestro atliekamą muziką: mažuma čia ateina iš vaikystės, dauguma Operą atranda ir atras vėliau.
