Norvegų scenos menininkas Jo Strømgrenas Lietuvoje žinomas seniai ir gana gerai - jau galėtų atsirasti ir kokia nors studija, apžvelgianti jo kūrybos lietuviškuosius aspektus, čia rodytus spektaklius, jų refleksiją, poveikį Lietuvos teatro ir šokio raidai.
Strømgreno pavardė, iki šiol dažniausiai rašyta šiuolaikinio šokio festivalių afišose, šį kartą - Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare, atveriančiame duris į nelengvą sezoną be trisdešimt septynerius metus eksploatuotos Didžiosios scenos.
Norvegų menininko kūrinys pradaro ir daugiau durų - į didžiausio Lietuvoje teatro bendradarbiavimą su Lietuvos regionais, į naujų tarpdalykinių teatro žanrų paieškas, į naujas aktorių kūrybos erdves.
Man asmeniškai „Durys“ Anykščiuose - ir durys į vaikystę su visais jos sentimentais: vienas kitą keičiantys miestelių užrašai - „Širvintos“, „Ukmergė“, „Vidiškiai“, „Kavarskas“, 1956-ųjų gaisro apimtas Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokštas, saugomas senelių fotografijų albume, Vilniaus gatvė, vedanti link kapinių su senelių ir prosenelių kapais.
Naujasis Strømgreno spektaklis - taip pat ir durys į dabartį, į gražų, švarų, obuoliais kvepiantį miestą su modernia biblioteka, reklaminiu skydu, kviečiančiu į Angelų muziejuje eksponuojamą parodą „Žvilgsnis į Nidos dailininkų koloniją“ ir moderniu miesto kultūros centru, jo pakankamai erdvia teatro sale su linksmomis žydrai žaliomis kėdėmis.
Čia spalio 5 dieną ir įvyko „Durų“ premjera.
Žodis „durys“ dažnai sutinkamas kultūriniame diskurse - nuo 1965 metais susikūrusios amerikiečių grupės su vokalistu Jimu Morrisonu priešakyje ir Wolfgango Borcherto spektaklio „Lauke už durų“, kurį Juozas Miltinis pastatė Panevėžio dramos teatre 1966-aisiais, o jo kūrybos procesą įamžino režisierius Algirdas Dausa dokumentiniame filme „Ten, už durų“ (prisiminti šį filmą paskatino projektas „Lietuvos teatro amžius“, kurio programoje spalio 9 d. vyks susitikimas „Juozo Miltinio fenomenas“, jame dalyvaus aktoriai Algirdas Paulavičius, Albinas Keleris ir Rimantas Teresas).
Durų reikšmių skalė labai plati - tai riba tarp „čia“ ir „ten“, vidaus ir išorės, laisvės ir nelaisvės, pradžios ir pabaigos, gyvenimo ir mirties.
Kiek daugiau nei valandą trunkantis spektaklis suvertas iš skirtingų dramaturginių situacijų, sąmoningai vengiant linijinio pasakojimo, įprastinės užuomazgos-kulminacijos-atomazgos sekos. Jis labiausiai domina reginiais, aktoriniais darbais, susidėliojančiais į ne iškart įmenamą prasmių vitražą. Vienas iš įstrigusių spektaklio epizodų - pro durų plyšius iš kitos pusės kišami popieriaus lapai, vienas paskui kitą krentantys žemyn ir neapskaičiuojamai pasklindantys ant grindų, - pasirodė lyg raktas į viso spektaklio reikšmių sistemą, kurios atskiri vaizdiniai ir garsai palieka pėdsaką atmintyje ir vaizduotėje.
Scenografė Goda Palekaitė sceną perskyrė trapia langų siena, kurios dešinėje tyliai uždaromos, varstomos ir trankomos durys; abipus šios sienos vykstantis veiksmas dėliojasi į asociatyvų tragikomišką pasakojimą, kuriame absurdas dera su griežta režisūrine logika, rėksmingos intonacijos - su švelnia lyrika, aitrios ryškios šviesos - su jaukiai ir ramiai liejamais šešėliais (šviesos dailininkas - Vilius Vilutis). Vaizdas už lango - dažnai pasiteisinantis sprendimas, padedantis sukurti nostalgišką nuotaiką, ypač jei to lango stiklas įtrūkęs ar išdužęs, o su scenos technikos pagalba galima sukurti melancholišką tylaus snyguriavimo efektą - to pernelyg ir nemaskuojant. Visa scenografinė konstrukcija tarytum nuglostyta lėtai, bet amžinai skubančio laiko, o šiltą, santūrų jos koloritą pagyvina ryškesnės kai kurių kostiumų spalvos.
„Durys“ režisūriniu, choreografiniu požiūriu - atviras kūrinys. Jame naudojama Strømgreno darbuose dažna neegzistuojanti kalba - kaip papildomas spektaklio štrichas, verbalizuojantis ribą tarp beprasmybės ir prasmės, kuriantis rišlumo iliuziją, padedantis aktoriams užmegzti organišką tarpusavio komunikaciją, žiūrovui paliekant malonumą įsivaizduoti žodžių, sakinių, monologų ir dialogų, kuriuose pasigirsta ir tikri aktorių vardai, ir konkrečias kalbas primenančios intonacijos, prasmę. Įsivaizduoti nėra sunku, nes aktorių plastika gyva, įtaigi, choreografiškai abstrakti ir vaidybiškai konkreti tuo pat metu. Judesys tampa ir atskiro personažo kūrimo priemone, ir bendros visų veikėjų sceninės egzistencijos paradigma.
Girdėtą ir mažiau žinomą instrumentinę bei vokalinę muziką papildo triukšmai, mechaniniai garsai, dainavimas, paskiri žodžiai, kurių atsitiktinai sugaunamos arba įsivaizduojamos reikšmės rezonuoja (nebūtinai iš karto) su kitomis garsinėmis ar vizualinėmis asociacijomis. Taip sukuriamas daugiasluoksnis prasminis laukas, kuriame tai, kas tragiška, ir tai, kas komiška, neatsiejamai susipynę: kopėčios tampa kryžiumi, kuris nešamas anapus ir nuo kurių nuslydęs kūnas šiapus sugrūdamas į žalią plastikinį konteinerį.
Šis spektaklis - taip pat ir durys į aktorių biografijas, plačiau ar siauriau prasiveriančios, nelygu teatro žiūrovo patirtis ir atmintis. Kartu su Žygimante Jakštaite griežiančios Rimantės Valiukaitės smuiko orūs garsai lyg nukelia į trisdešimties metų senumo „Ten būti čia“ erdvę, strėle pašautos Dianos Anevičiūtės aimanos aidi lyg pratrūkusi Lukerjos iš „Nuolankiosios“ siela, Rasos Samuolytės gyvsidabriška plastika sublyksi ryškiais suaugusios, subrendusios Džiuljetos atšvaitais, stebėtinai paslankus Ryčio Saladžio kūnas tarytum skamba Meistro intensyvaus vidinio gyvenimo ritmu, Manto Stabačinsko judesių faktūros atskleidžia turtingą jo kaip šokėjo vaidmenų reljefą. Tuo tarpu Žygimantės Jakštaitės, Augustės Pociūtės, Ugnės Šiaučiūnaitės kūrybos kelias dar tik veriasi, ir įdomu būti šios drąsios, išradingos pradžios liudininku.
Jo Strømgreno „Durys“ bus varstomos daug kartų, ir, tikriausiai, abipus jų juntami formų ir prasmių skersvėjai kaskart bus truputį kitokie. Bet jau pirmajame spektaklyje sukurta kvėpuojanti gyvo, procesualaus šiuolaikinio teatro atmosfera, provokuojanti ir kelionei, ir sugrįžimui.
