Režisierė visą Caravaggio pasaulį vaizduoja kaip kunkuliuojantį viešnamį, kaip nesibaigiančią brutalią ištvirkimo orgiją.
Spektaklyje daug kas virsta tik užuominomis ar iliustracijomis, visi šamaniškai įsukami į teatrinį smagratį, kuriame karavadžiški vaizdai nugali bet kokį sceninį politikavimą.
