Stebint per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sukurtus ir festivaliuose pristatomus dokumentinio teatro spektaklius neretai kyla meno, suvokiamo kaip ilgai ir nuosekliai tobulinamų įgūdžių bei idėjų dermė, ilgesys. Kai kurie silpnesni dokumentinio teatro pavyzdžiai labiau primena socialiai atsakingus projektus nei meno kūrinius. Tarkim, kartais dėl juose dalyvaujančių neprofesionalių aktorių susidaro estetinio ribotumo ar mėgėjiškumo įspūdis. Ne veltui vienas iš šios krypties Europos teatro kūrėjų Milo Rau savo darbuose kartu su politiškai aktualiomis problemomis apmąsto ir paties teatro raiškos galimybes, įtraukdamas meno ir jo istorijos žinias bei kontekstą. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) gruodžio 1-3 d. įvykusioje spektaklio „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ premjeroje režisierė Kamilė Gudmonaitė suderino dokumentikai būdingą kasdienišką netobulumą su meno raiškos priemonių precizika ir virtuoziškumu. Tai lemia šiuolaikinės operos žanras, dokumentinį turinį paverčiantis menu.
Iš daugiau nei keturių tūkstančių balso įrašų, kuriuos per pusmetį taksofono būdelėje, stovėjusioje prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT), padarė žmonės, norintys susisiekti su tais, kuriems nedrįso ko nors išsakyti, spektaklio režisierė ir kartu dramaturgė Gudmonaitė atrinko ir išryškino artimųjų ryšio temą, sukurdama grafinę dramaturgiją, paremtą ne konflikto, bet asociacijų logika. Scenos erdvėje skambančios dokumentinės balsų ištraukos tampa spektaklį vedančia linija, duodančia impulsą sceniniam veiksmui. Taksofono pašnekovų balsai virsta muzikos dalimi, o jų žodžiai diktuoja scenos vaizdinių temas ir tampa choro atliekamų partijų (chormeisteris Povilas Butkus) libretu. Šiuolaikinės operos žanras leidžia veikti muzikai, vaizdui ir dokumentiniam turiniui, o ne draminei, psichologinei vaidybai, todėl dainininkų ir aktorių kuriami personažai yra asociatyvūs įvaizdžiai. Scenoje pasirodantys šeimos nariai Vaikas, Senelis, Seserys, Brolis, Mama - tarsi paveikslų veikėjai, todėl čia nėra nuoseklių ir išplėtotų jų istorijų. Tik per Mamos veikėją apibendrintai pavaizduojama skausmo paleidimo kelionė - galiausiai ji palieka savo naštą kaip sunkų lagaminą.
Į „Dalykus...“ žiūrovas įvedamas iš lėto, paaiškinant, pajuokinant, leidžiant apsiprasti. Spektaklio vedlys Berniukas (Teodoras Lipčius) papasakoja, kaip darbas gimė ir koks jo principas. Muzika taip pat atsiranda iš kelių garsų. Iš pradžių ji kuria ramią, švelnią nuotaiką, leidžia susikaupti, išgirsti dokumentinius balsus ir ne tik tai, apie ką jie kalba, bet kiek neišreikštų emocijų, neišsakytų „myliu“ savo artimiesiems juose susikaupę. Kaip juos persmelkia ilgesys, kurį atliepia kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika, atliekama LNOBT simfoninio orkestro grupės, diriguojamos Ričardo Šumilos. Spektaklio kulminacija tampa namudiškai, netobulai, kaip ir šeiminiai santykiai, bet emociškai stipriai aktorės Jolantos Dapkūnaitės kuriamos Mamos kartu su Dukterimis (šokėjos Emilija Karosaitė ir Viktorija Zobielaitė) sudainuota Kate Bush dainos „Running Up That Hill“ versija.
„Dalykai...“ - vienas šviesiausių pastarųjų metų scenos meno kūrinių, parodančių ne tamsiąją, o gerąją žmogaus pusę, kuri atsiskleidžia susidūrus su praradimu. Gedulą ir liūdesį subtiliomis formomis ir spalvomis perteikia Gudmonaitės, scenografės Barboros Šulniūtės ir kostiumų dailininko Juozo Valentos sukurta vizualinė spektaklio dramaturgija. Jos pamatas - oro uosto laukimo salė, į kurią renkasi keleiviai, jie pakelia galvas į skrydžių lentelę, pasitikrina išvykimo vartus. Toks realistinis, bet nuo buities apvalytas vaizdas scenoje įgyja tarpinės erdvės, kurioje įvyksta intymiausi gyvųjų ir mirusiųjų susidūrimai bei atsiskleidžia gyvųjų ilgesys, prasmę. Spektaklis įkvepia tikėti, kad žmonės iš tiesų myli vienas kitą, bet dažnai tai suvokia tik praradę artimuosius.
Nesudėtinga, dokumentinių balsų ir muzikos neužgožianti vizualinė spektaklio dramaturgija pasižymi ir humoro elementais, ypač ryškiais nudistų, besimokančių paleisti skausmą, rojaus sodo scenoje. Paskutinę akimirką Mama apsigalvoja ir vis dėlto prie šio ritualo neprisideda. Ryšiui tarp realistinių vaizdinių ir perkeltinių jų prasmių ypač svarbus choreografo ir šokėjo Manto Stabačinsko suvaldytas dainininkų ir aktorių judėjimas scenoje. Kartais jis visai kasdieniškas kaip besirenkančių į oro uosto laukiamąjį keleivių atėjimas, bet vis dėlto apskaičiuotas ir ritmiškas, kartais virstantis sinchroniška choreografija. Į spektaklio audinį įsiterpia ir Seserų (Karosaitė ir Zobielaitė) šokio epizodas: laisvi, platūs judesiai, lengvi šuoliai pripildo sceną ir, juos stebint, leidžia nurimti jausmams po vieno jautriausių dokumentinio dukters pokalbio su mirusiu tėvu įrašo. Paveikus ir bendras visų scenos dalyvių ritmiškas judėjimas išėjimo arba anapusybės link.
Nors kiekvieno žiūrovo patirtis unikali, „Dalykai...“ sukelia emocijas. Juose nėra šiuolaikiniams kūriniams būdingo išprotautų logiškų koncepcijų šalčio, tačiau vengiama ir patetiško sentimentalumo. Nenušlifuotų balso įrašų dokumentiškumo ir preciziškai atliekamos muzikos, chorinių partijų ir scenos vaizdinių derinys sukuria erdvę, kurioje galima ramiai apsivalyti ašaromis, gėrėtis, kaip kasdienės žmonių patirtys, skausmas bei praradimai virsta garsinėmis ir vaizdinėmis formomis, jaudinančiomis harmonija.
Harmonija ir grynumas - „Dalykų...“ estetinė ašis, perverianti visus jo elementus. Kūrinys neperkrautas, subtilus, jo skaidrumas primena japonų literatūrą ir meną, o gedulo raiška galėtų būti lyginama, tarkim, su rašytojos Bananos Yoshimoto romano „Virtuvė“ (1988 m., vertimas į lietuvių kalbą 2014 m.) veikėjų būsenomis. Pati taksofono operos idėja kilo iš japoniško sodo dizainerio Itaru Sasaki, savo sode pastačiusio taksofono būdelę, vadinamą vėjo telefonu, kad galėtų kalbėtis su mirusiu pusbroliu. Po 2011 m. cunamio tragedijos ji buvo atverta visuomenei. Vėjo telefono idėja buvo panaudota įvairiose pasaulio vietose ir įkvėpė kelis rašytojus ir filmų kūrėjus. „Dalykuose...“ kaip Brolis veikia japonas Ryo Ishimoto, savo įvaizdžiu nurodantis Rytų išmintį ir lengvumą. Išgryninimas, o ne perteklius, paprastumas ir aiškumas, o ne vingrumas, yra šio spektaklio principas. Jo skaidrumas leidžia nuskaidrėti ir žiūrovui.
„Dalykus...“ galima lyginti su šiuolaikinėmis Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operomis „Geros dienos!“ („Operomanija“, 2011) bei „Saulė ir jūra“ (2017). Gudmonaitės spektaklis teatrališkesnis, turintis daugiau nei vieną vaizdą, besiplėtojančią vizualinę dramaturgiją. Jos pagrindas - Šulniūtės sukurta scenografija: išgryninta, gerbianti erdvę, veikianti subtiliais spalvų, šviesų (Julius Kuršys) ir medžiagų niuansais, už galinę uždangą atstojančio stiklo ryškėjančiais siluetais ir dailininkei būdingų lėtai judančių, susipinančių geometrinių formų vaizdo projekcijomis (jas įgyvendina Jurgis Lietunovas). Šie masyvūs, korėti, persigrupuojantys pavidalai - paslaptingi ir ne iki galo suprantami, kaip ir egzistenciniai žmogaus išgyvenimai. Galiausiai scenoje atsiranda didelės baltos gėlės varpelio pavidalo žiedais.
„Dalykuose...“ susijungia režisierės Gudmonaitės stiprybės ir patirtis. Per kūrybos dešimtmetį ji išbandė įvairias teatro kryptis - nuo teatrališkos pagal dramaturgų klasikų kūrinius pastatytuose spektakliuose, tokiuose kaip „Sapnas“ (LNDT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2014), iki darbo su dokumentine medžiaga audiospektaklyje apie kalinių patirtis „Sapnavau sapnavau“ (Jaunimo teatras, 2019) ar kūrybos su negalią turinčiais žmonėmis spektaklyje „Šventė“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2021). Taip pat teatro ir tikrovės ryšius tyrinėjo socialiai aštriais spektakliais „Trans Trans Trance“ (OKT, 2017) apie lytiškumą ar „Ха́та - Zuhause“ (Miuncheno „Münchner Kammerspiele“ teatras, 2023) apie dabar Rusijos užpultoje Ukrainoje vykstantį karą. Jos teatrinė kūryba nuo pradžių pasižymėjo muzikalumu, kuriam išsiskleisti leidžia šiuolaikinės operos žanras. 2020 m. Estijos „Vaba Lava“ teatre Gudmonaitė pastatė operą apie skirtingus tėvų ir vaikų kartų požiūrius ir jų (ne)susikalbėjimą „Ledynai“. Tačiau ši nėra tokia monumentali kaip „Dalykai...“, sukuriantys žiūrovui estetinę patirtį ir intymų būvį, leidžiantį susitikti su savo jautrumu ir emocijomis.
Per penkerius metus, kol LNDT Didžioji salė buvo uždaryta rekonstrukcijai, sustiprėjo didelių mastų ilgesys: dauguma kūrinių ėmė atrodyti pernelyg susmulkėję, kuklūs, kameriniai, norėjosi ko nors didingo. Saugiai sėdėti didelės, bet asketiškos LNDT Didžiosios salės tamsoje ir žvelgti į erdvią sceną - viena maloniausių žiūrovinių patirčių. Šiuolaikinė opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (bendras LNDT, LNOBT ir „Operomanijos“ projektas), pasirinkta Didžiosios salės atidarymui, patenkino šį masto ir didybės ilgesį. Orkestro duobė, dirigento vadovaujama simfoninio orkestro grupė, chorinis dainavimas dar labiau sustiprino tą pakylėtumo, kurį suteikia didžiosios, dažniausiai operos ir baleto teatrų scenos, jausmą. Tik „Dalykams...“, kaip ir LNDT Didžiajai salei, būdinga ne puošni prabanga, o askezė. Preciziškas, meno taisyklėms paklūstantis, harmoningas šio kūrinio pasaulis leidžia ne banaliai, bet jautriai suskambėti dokumentiniam turiniui, atsiverti jo tikrumui ir nuoširdumui.
