„Austerlice“ muzika – tarsi miražas, o gal vaiduoklis. Kaip ir Austerlico tėvai – tai pasirodantys, tai pradingstantys pagrindinio herojaus atmintyje, iliuzijose, tikrovėje.
Tai vienas įdomiausių Krystiano Lupos režisūros bruožų: jis sukūrė metodą inscenizuoti prozą, kreipiant dėmesį ne į siužetą, o į jos esmę – pasakojimą ir stilių.
Yra tokių kūrinių, apie kuriuos norisi kalbėti, ir yra tokių, kuriuose norisi būti. „Respublika“ priklauso pastarajai kategorijai – apie ją nesinori rašyti, nebent dienoraštyje, nes tai subjektyvi ir intymi patirtis.
Galbūt spektaklio kūrėjai galėjo radikaliau pasukti šiuolaikinės tikrovės link, nes dabar kartais susidaro įspūdis, kad užstrigta pusiaukelėje tarp pjesėje vaizduojamo XIX a. ir šių dienų.
„Miražo“ kūrėjai bando tikinti, kad jie supranta. Todėl spektaklis greičiau primena ne meniniu tyrimu pagrįstą kūrinį, bet duoklę žmonėms, apie kuriuos visuomenė beveik nekalba.
Ilgas „Respublikos“ ritualas baigiasi. Kaip ir kiekvienas ritualas, Twarkowskio ir Co seansas veikia dalyvį tiek, kiek dalyvis jame dalyvauja.
Tai santūri, klasikinė Théophile’io Gautier romantiško pasakojimo versija, papildyta savitais režisūriniais sumanymais ir keliais nematytais choreografiniais sprendimais.
Panašios formos spektaklių Lietuvoje beveik nėra, tad ką besakytų užsieniuose menų prisižiūrėję profesionalai, lietuviams dauguma „Respublikos“ patirčių tikrai bus naujos.
Respublika nesuskaičiuojama. O žiūrovo užduotis – tokia pati kaip aktorių: ne sutvarkyti betvarkę, bet surasti joje savo vietą.
