Būtent fizinis teatras geriausiai apibūdina A. Areimos kūrybą: greta akiai patrauklios scenovaizdžio estetikos, didžiausią paveikumą kuria nekanoniškas, pačių aktorių išjaustas ir atrastas judėjimas.
Gyvesnės už gyvas šioje erdvėje liko tik kameros. <...> Kamera yra bejausmis „Testo“ instrumentas, preparuojantis jau seniai atvėsusį mėginį – Šeimą.
Vizualinis veiksmas ne vystosi, bet iš tiesų atitinka debesų formavimosi logiką – jie plaukia, keičiasi, išnyksta, tačiau niekur neveda, nepatiria evoliucijos.
Čia nejusti trinties tarp ekrano ir scenos, bet drauge nėra ir perėjimo į kino žanrą: tai, kas vyksta, neabejotinai išlaiko teatro jausmą ir flirtuoja su mūsų viltimi matyti žmogų.
Įdomu, kad spektakliui pasibaigus, viskas pasirodė besą atvirkščiai – ne publika darė įtaką aktorių veiksmams, bet aktoriai tapo inspiracija žiūrovų improvizacijoms.
Sukurta autentiška aplinka, galimybė čia ir dabar komentarais bendrauti su personažais taip įtraukia ir įtikina, kad ilgainiui mažai berūpi, kas slepiasi už išgalvotų tapatybių.
Žiūrint spektaklį neapleido mintis, kad tikslinis adresatas vis tik yra suaugę žmonės, mažiesiems žiūrovams „Debesys“ niekada neatsivers visa skausmo, netekties, susitaikymo pilnatve.
Ši nežinios pilna atmosfera primena paranojišką šiandienos būvį, sklindantį protesto, viruso ar nesaugaus socialinio arba ekonominio nepritekliaus pavidalu.
Absurdo elementų kupiną Richterio pjesę Ignatavičius pastebimai perkonstravo taip, kad iš painaus, fragmentiško ir monologiško pasakojimo ji virto kone klasikinės struktūros drama.
