Nemaža dalis humoro laviruoja ties paviršine riba, ir tai užgožia tikrai smagiai sukurptą ir atpažįstamą paties vesterno žanro parodiją, turinčią gero ir kokybiško komedinio potencialo.
Neįvyksta katarsio akimirka, kai pyktį keičia švelnumas ir bent akimirką praregi, koks būtų santykis su kitu, jei jame būtų mažiau savininkiškumo, noro, kad kitas atitiktų tavo poreikius.
Kai sunyksta žmonės, pasakojimus pratęsia likę kiemai, namai – kad ir sukrypę, apaugę žole. O kas tęs pasakojimus, kai nebeliks net jų?
Šokio eskizas „Hands Up“ – tai nepaprastai ženkliškas kūrinys, apie ženklus kalbantis bent iš dviejų perspektyvų: kaip apie būdą save išreikšti ir kaip apie vieną priežasčių, atvedančių prie konfliktų ir protestų.
Vis dėlto šio spektaklio tikslas nėra svaidytis argumentais, kol kažkuri pusė turės nusileisti ir pripažinti, kad buvo neteisi. Žinutė, kad nesame tokie jau skirtingi, čia atsiskleidžia palengva.
Sutikti, kad spektaklio „Laisvė“ tema įdomi, svarbi, nagrinėjanti dar iki galo neišspręstą ir turbūt neišsprendžiamą socialinę, moralinę, religinę dilemą, – galima, bet patikėti ir pajusti – sunku.
Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ Vilniuje išties nuskambėjo kaip postkaltinimas ir postprocesas prieš asmenį, kuris jau nubaustas ir iš dalies dėl tos bausmės tapęs istorija.
Šiame veidrodyje veikiausiai atsispindi ne tai, ką norėtum matyti. Ne pažinimo ar būties dilemos, ne dvasios gelmės, ne paslaptys, nepažinumas, neįveikiamumas, o gana nesudėtingai įveikiami… atvejai.
Kontekstais ir kontrastais žongliruoja ir Frljićius – būtent atsidūrę vieni šalia kitų, įvairūs ženklai ir gestai čia įgauna naujas formas: linksmi veidai persikreipia, glostymas virsta smūgiu.