Veikėjos dvilypumą ir skirtingų jausmų išraišką puikiai atspindėjo išmintingas režisierės Loretos Vaskovos sprendimas padalinti solistės partiją dviem atlikėjoms – sopranui ir aktorei.
Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Jaudulys“ išsiskiria šiuolaikiniam mūsų dramos teatrui ne itin būdinga dviguba aktorių sudėtimi.
Neabejotina, kad „Transverse orientation“ – ypatingu talentu apdovanoto menininko darbas, pulsuojantis pavydėtino kūrybiškumo pliūpsniais, kuriuos įtaigiai perteikia režisieriaus bendraminčiai.
Spektaklyje keletą kartų aktoriai užstringa, išsitraukia pjesę ir pasitikslina žodžius. Bet, man rodos, šiai aktorių penkeriukei jau tikrai nereikia vaidinti, kad jie tik vaidina „Belaukiant Godo“: jie iš tikrųjų gali laukti Godo.
Man asmeniškai ryškiausia „Transverse Orientation“ detalė – amžinas balansavimas tarp tobulo grožio ir visiškos jo griūties.
Aktoriams tenka iššūkis sukurti sinchroniškai funkcionuojantį vienį – individualumas čia nereikalingas, svarbu atlikti fizines ir balsines užduotis.
Remdamasis Franzo Kafkos sukurta absurdiška, žmogui nedraugiška ir nedraugiškų žmonių sistema, režisierius Nikolasas Darnstädtas nori priminti apie sovietmečio absurdą.
Staso Žirkovo spektaklis „Marytė“: kaip kontrastas baisioms karo istorijoms pasirenkama itin teatrališka spektaklio forma, kupina metamorfozių, žaismės, išradingumo ir humoro.
Išryškėja Šekspyras su savo bendražmogiškomis aistromis ir ontologinėmis problemomis, nors režisierė savo pasisakymuose jų ginasi, teigia kūniškumą, seksualumą ir per juos konstruojamą identitetą.
