Jeigu šią „Katedrą” būtų statęs ne Oskaras Koršunovas, o bet kuris kitas režisierius – sakyčiau, jog spektaklis yra vizualiai patrauklus, milžiniškos estetinės ir socialinės apimties. Paradoksas – spektaklis turėtų patraukti tuos, kam Koršunovo kūryba nepatinka.

Užsimota buvo siekiant pakartoti ar bent prilygti praėjusio sezono puošmenai. Bet spektaklio kūrėjai savomis kryptimis stumdė ir taip margus bei triukšmingus operetės personažus, tad scenoje klegėjo tikra tuštybės ir miesčioniško skonio mugė.

Pjesė tapo netikėtu šio rudens atradimu. Jaunasis dramaturgas, drįsiu papranašauti, po gero dešimtmečio galėtų aplenkti ir patį jo didenybę Marių Ivaškevičių. Buvo labai sklandu, organiška, natūralu, šmaikštu, energinga.

Mano galva, režisierė Olga Lapina visiškai sumarmaliavo spektaklio sekamą istoriją – pasitikėjo savo jėgomis ir, pasiėmusi „kažką iš Tuvės Janson, kažką iš visos mylimos skandinavų literatūros“, nuklejojo į lankas.

Nepasakysi, kad Bareikis „tinginiauja”. Priešingai – jis kaip reikiant pasistengia, kad neskaičius romano arba nemačius jo ekranizacijos „Kovos klube” būtų neįmanoma nieko suprasti. Gal ir gerai daro: nėra čia ko vaikščioti į teatrą nepasiruošus.

Viskas greitai nustoja stebinti, jaudinti ar juokinti, trumpų epizodų gausa netrukus ima varginti. Ar ne dėl to, kad Vidas Bareikis neatsirinko, kas jam svarbiausia, nelabai nutolo nuo romano ir perkėlė į sceną beveik viską?

Nors „Gelbėkime meilę“ nekviečia kovoti tiesiogiai su mūsų galvose esančiais policinininkais, vis dėlto spektaklis-manifestacija gali tapti priemone jei ne nuginkluoti, tai bent iš vėžių išmušti tuos tvarkdarius.

Kaip teigia judėjimas „Act Up”, tylėjimas tolygus mirčiai (Silence equals death). Todėl teatro scenoje prabilta. Ir ne tik ramiai pasikalbėta, bet išrėkta: „Aš esu pyderas, Mama! Ir tuo didžiuojuosi.”