Ir nebuvo politikos, tradicinių biurokratų ar kitų niekų, kurie dažnai užtemdo akis ir protą mūsų šalies intelektualams.
Galima „Cinką“ skaityti ir kaip paties Nekrošiaus kūrybos metraštį, jo asmeninę kelionę, virtusią trūkčiojančiais vaizdais.
O žiūrovai gali mintyse „atgroti“ liūdesį dėl apleistos mokyklos, emocinio neraštingumo ir dėl to, kad nuolat mus supantis dumblas galingai traukia tolyn nuo visų gyvenimo galimybių.
„Cinkas (Zn)“. Du veiksmai, septyniolika scenų: devynios – pirmame veiksme, aštuonios – antrame. Kiekviena(s) skaičiuoja savaip, nes aritmetika yra tik priemonė galvosūkiui spręsti.
Turbūt toks ir turėtų būti esminis teatro dokumentikos tikslas – didinti plotus, į kuriuos priimame Žmones.
Paradoksas – aktoriai, azartiškai ir lengvai atlikę savo užduotį, scenoje atrodo smarkiai nuobodžiaujantys ir sutrikę.
Stipriausia šios iniciatyvos pusė – gebėjimas atrasti dar vieną komunikacijos su paauglių auditorija būdą, kuris jiems neatrodytų nuobodus.
Viskas tam, kad žiūrovai išgyventų realybės ir fikcijos košmarą, o pasibaigus spektakliui, t.y. „išsprendus bylą“, iš salės išeitų ne su atsakymais, o su klausimais.
Galingiausias ginklas prieš mokyklose tvyrančią įtampą – tai kūrybiškumas ir su jo pagalba sukurtas priklausymo bendruomenei jausmas.
