„Žmones suvienija bendras priešas arba bendra veikla."
Mėgsta kartoti vienas išmintingas žmogus
Praėjusį savaitgalį visi biurgeriai ir buožės, chaliavščikai ir chaltūrščikai, prasisukėliai ir tinginiai Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje galėjo pamatyti naują kūrinį - muzikinį spektaklį pagal Bertoltą Brechtą „Geras žmogus iš Sezuano". Galėjo visi, nepriklausomai nuo ydų, reikėjo tik panorėti - bilietų į premjerą buvo ir kelios minutės iki spektaklio. Tai šiek tiek neįtikėtina, turint omeny, kad tai ohoho kaip žinomo Vido Bareikio darbas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Jurga Šeduikytė, gyvai groja muzikantai, tarp kurių du iš „Sheep Got Waxed", o dar scenoj ir Ainis Storpirštis bei apskritai kone visas teatro kolektyvas su jaunomis ir vyresnėmis žvaigždėmis, šiandien geriau atmenamomis ne iš teatro, o iš darbų televizijoj ar muzikos scenose. Laisvos vietos tokioje premjeroje primena šiandieninį požiūrį į teatrą apskritai, bet ypač - abejones ir (ne)pasitikėjimą naujais pastatymais Jaunimo teatre.
Kaip pasakoja Bareikis, Brechto pjesė į rankas jam pateko visiškai netyčia, prieš keletą metų vienos lietuviškos gydymo įstaigos poilsio kambarėlyje. Jo nuostaba „Visai kaip Lietuvoj!" aiškiai tapo pagrindiniu motyvu ją pastatyti. Pjesės veiksmas vyksta pusiau sueuropėjusiame, bet skurdžiame mieste. Čia sukasi įvairaus plauko personažai, visi nedorėliai, ar būtų vargšai, ar prakutėliai. Spektaklio pradžioje, prie instrumentų atsisėdus muzikantams (Adas Gecevičius, Vytis Nivinskas, Paulius Vaškas ir Feliks Zakrevskij) prieš žiūrovų akis išsirikiuoja visos tos keistuolių kolekcijos ekspozicija. 24 veikėjai, 24 kaukės, nė vieno normalaus: keletas kekšių, keletas banditų su tamsiais akiniais, pora pasiutusių damučių, truputėlis valkatų (kostiumus kūrė Liuka Songailaitė). Visą įvairovę vienu žvilgsniu sudėtinga aprėpti, bet pažadas šiam vakarui aiškus, rodos, laukia smagus teatro džiazas.
Sekant Brechtu, miestelį išgelbėti nuo skurdo tegali dievai. Ieškodami gerų žmonių, kad pasaulis galėtų likti toks, koks yra, jie scenoje pasirodo Vido Petkevičiaus, Gedimino Storpirščio ir Giedriaus Arbačiausko pavidalais. Jie įvilkti į - į ką gi daugiau, jei ne padorumą slepiančius šviesius kostiumus, o ryšį su kosmosu jų galvose demonstruoja skraidančias lėkštes primenantys nimbai, žybsintys kiniškomis lemputėmis. Dievus pasitinka Ainio Storpirsčio Vangas - tamsus, archetipinį Kvazimodą primenantis gotiško stiliaus valkata. Vangui parinkta gatvinė, šiek tiek rusiška kalbėjimo maniera, tuo tarpu dievai šneka vokiškai. Gerai, kad jų žodžius galime perskaityti raudonomis raidėmis kiniško subtilumo reklaminėje švieslentėje - jie kalba su tokiu lietuvišku akcentu, kad net Rytų europiečiai Berlyne juos vargiai galėtų suprasti. Čia klasikinio teatro mėgėjo galvoje gali prasidėti šiokia tokia sumaištis - veiksmo scenoje akivaizdžiai per daug, bet tai panašu į demokratišką teatrą, - linijų gausa žiūrovui leidžia sekti būtent tai, kas jam labiausiai patinka.
Dievai prašo nakvynės ir galiausiai Vangas ją suranda pas Šen Te, kurios namai su striptizo stulpais taip panašūs į stilizuotą šiuolaikinį diskobarį, kad supranti, jog Bareikis su medžiaga žaidžia be išlygų, ir kas įvardinta žodžiu, turi būti aiškiai atpažįstama ir scenoje. Taigi, kai pasirodo Jurga Šeduikytė, nelieka jokių abejonių: mums nė akimirkos nebus leista pamiršti, kad jos vaidinama Šen Te yra (ar buvo) kekšė, tikrų tikriausia prostitutė, o ne kokia popierinė Marijos Magdalietės alegorija. Tai blondinė, aptempta raudona suknele, raudonais batais ir rankinuku, žodžiu, su visais moters už pinigus aksesuarais. Pagal Brechtą, Šen Te pasiseka, jai pavyksta įkalbėti dievus už nakvynę atsidėkoti materialiai (režisierius į tai žvelgia kaip į loterijoje laimėtą milijoną), ir nuo šiol ji stengsis gyventi pagal dievų įstatymus, kitaip sakant - būti gera.
Šen Te meta prostituciją (bet ne kekšės kostiumą), įsigyja tabako verslą ir toliau žiūrovai seka, kaip jai sekasi. Viskas scenoje vystosi pagal Brechto raidę, su mikroninėmis kupiūromis ar adaptacijomis, nuo 18 iki 22 valandos (su pertrauka), visą laiką skambant muzikai (ją irgi kūrė Bareikis), įterpiant Šen Te komentarus vokiečių kalba, intermedijas, dainuojamuosius numerius. Kai kurie lyg tyčia prastesni, kaip nedarni ir kakofoniška „Daina apie dūmą", kai kurie - šelmiški, kaip Kosto Smorigino atliekamas Pono Šu Fu monologas „Kaip atrodau aš jums, ponai...", arba gražūs ir švelnūs, kaip Senutę vaidinančios Inos Kartašovos arija.
Tiek dėl gyvų muzikantų, tiek dėl žemųjų žanrų raiškos Bareikio „Geras žmogus iš Sezuano" primena Oskaro Koršunovo „Išvarymą". Nors iš principo veikiama pagal tradicines muzikinio spektaklio taisykles, akademinis aukštasis menas čia yra pamirštas. Nors nėra nė vieno keiksmažodžio, vizualiai Jaunimo teatro scena virto aikšte vargingųjų mieste, kurioje rasime daug prastų, iš gatvės perimtų dalykų: Bareikio kūrybinė bendražygė Paulė Bocullaitė sukūrė sceninio trasho erdvę - Šen Te tabako krautuvėlė čia primena iš stoties ar turgaus atvilktą laikiną stiklo paviljoną, Šu Fu kirpyklos interjeras - grožio salonus, kur apsikirpti kviečiama už 5 litus. Jums pasirodė, kad scenografija klaiki? Ne, tai klaikus pasaulis, kuriame gyvename.
Spektaklio scenografija sukurta taip, kad aktorių judėjimas scenoje neapribotas viena horizontale. Jau minėtas namo stogas bei didžiulė rampa mizanscenas leido suformuoti ir vertikaliai, o tai, kad visi objektai scenoje mobilūs, pateikia žiūrovų akims vis naujų kombinacijų. Papildomos dinamikos kuria ir personažai, einantys į žiūrovų salę ar iš jos, o galiausiai buvo panaudotas balkonas, paskutinėje scenoje virtęs teisėjų tribūna.
„Išvarymą" bei kitų Koršunovo spektaklių aktorinius sprendimus primena ir aktorių teatrališkumas: miškas scenoje - tai gėlių paviljono kiemas, kuriame Sergejaus Ivanovo Sunas kariasi ant kažkokio filodendro; veikėjų įsipareigojimai ir atsiskaitymai vieni kitiems čia virto kortelėmis su užrašytais kodiniais žodžiais ir pinigų sumomis; lietų nuo namo stogo iš žarnos purškia vandens pardavėjas Vangas. Aktoriai čia daugiau veikia, negu kažką pasakoja, tad ieškantiems brechtiškos režisūros ir epinio teatro gali tekti nusivilti. Nors spektaklio anonsuose daug buvo pasakojama apie Brechto idėjas ir politinį teatrą, o programėlėje lyginamos dramatinio ir epinio teatro formos, Bareikio vadovaujami atlikėjai čia veikia greičiau kaip Mejerholdo aktoriai-mašinos (choreografė Vesta Grabštaitė), jie personažais yra tiek, kiek juos sukuria savo kūnais ir balsais. Aktoriams suteikta laisvė džiazuoti savo įgūdžiais ir tuo, kas pasitaiko po ranka, bet tuo pačiu kiekvienas personažas akivaizdžiai turi savo funkciją, taigi, ir aiškią atsakomybę. Smoriginas dar prieš premjerą džiaugėsi, kad gali matyti „pilna koja" dirbančius vyresniuosius savo kolegas, o po pirmojo pasirodymo atrodo, kad šiame pastatyme aktoriams iš tikrųjų smagu. Spektaklis gyvas ir dinamiškas ir, rodos, tai dar vienos Bareikio bendražygės, dramaturgės Austėjos Lunskytės-Yildiz nuopelnas.
Tai, ką galima įsivaizduoti prieš premjerą įvykus Jaunimo teatre, galėtų iliustruoti darbo fabrike scena, kai ponas Šui Ta nusprendė nieko nebedalinti už dyka ir visiems prašytojams pasiūlė darbą, o mokslo ragavusį Suną paskyrė darbininkų prižiūrėtoju. Prieš žiūrovo akis - pilna scena darbininkų, kurie erdvėje išsidėstę keliais aukštais perdavinėja vieni kitiems pakuotes - kitaip sakant, dirba ir dainuoja „Dainą apie aštuntąjį dramblį". Jie juda, keičiasi, suprask - dirbti smagu, todėl visi jie dirba gerai. Pasekmes pjesėje Ponia Jang komentuoja: „Beveik ničnieko nedarydamas, tik griežtumu ir išmintimi jis ištraukė <...> visa gera, kas jame slypėjo! Jis nedavinėjo fantastiškų pažadų, kaip jo išgirtoji pusseserė, bet privertė jį sąžiningai dirbti". Galbūt Bareikio pastatymas panašiai paveiks Jaunimo teatrą?
Kad ir kaip būtų, kalbant apie spektaklį ne kaip apie socialinį produktą Jaunimo teatrui ar pramoginį - vilniečiams, o kaip apie teatro meno kūrinį apskritai, - jame trūksta to, kas Bareikį, kaip režisierių-menininką (ne tik kompozitorių, ne tik režisierių-organizatorių ar režisierių-meistrautoją) skirtų nuo Bertolto Brechto: sava pozicija, teiginiai, įžvalgos šiems laikams. Sezuano ir mūsų miesto situacija panaši, ir daugelis žiūrovų tai suvokia, tačiau kas už viso to glūdi - neatsiveria. Žinoma, gali būti ir taip, kad režisieriui ir jo bendražygiams reikia dar trupučio laiko, kad į šį darbą būtų galima pažvelgti iš atstumo ir sudėlioti paskutinius taškus.
