Stanisławas I. Witkiewitczius-Witkacy - XX a. pradžios lenkų menininkas, greta darbų tapybos, fotografijos, filosofijos, publicistikos ir kitose srityse garsėjęs teatrui rašytomis pjesėmis.
Lietuvos teatre jo kūryba nėra populiari - Lenkijoje ir kitose valstybėse lietuviškų šaknų turinčio Witkacy tekstai statomi kur kas dažniau (tekstai išversti daugumoje Europos šalių, JAV, Pietų Amerikoje, Japonijoje). Todėl nudžiugino režisieriaus Antano Obcarsko sprendimas Nacionaliniame Kauno dramos teatre statyti Witkacy pjesę „Batsiuviai“ - Lietuvos scena gavo šį tą nauja, kas visuomet buvo ranka pasiekiama, tik niekas tos rankos nesugalvodavo ar neišdrįsdavo ištiesti.
Skaitant įsivaizduoti „Batsiuvius“ scenoje, ypač - ne to meto (pjesė rašyta 1931-1934 m.) scenoje - nepaprastai sunku. Pjesė groteskiška, personažų pozicijos nuolat kinta, kalba praturtinta išgalvotais žodžiais, kūrybiškais vertalais iš rusų, prancūzų, vokiečių, lotynų, graikų, anglų kalbų, taip pat - nuorodomis į tarpukario aktualijas, pokštais apie Witkacy įskaudinusius kolegas ir t. t. Tokia pjesė - rimtas iššūkis režisieriui.
Šiuo atžvilgiu milžinišką darbą nudirbo spektaklio dramaturgas Laurynas Adomaitis, adaptavęs Witkacy tekstą šių dienų žiūrovui, tačiau palikdamas jame filosofinės minties gylį ir dalį įmantresniais logikos vingiais praturtintų kalbų bei autorinių lenkų menininko keiksmų. Atsisakyta mums neaktualių kontekstų, dalies personažų, krūvos posakių užsienio kalbomis. Priešpremjeriniame interviu spektaklio režisierius teigė pirmą kartą pjesę skaitęs pusantro mėnesio. Laimė, statant kūrinį tekstas sutvarkytas taip, kad trijų veiksmo valandų pakanka perprasti loginius kūrinio kirčius.
Poetiškai žmogišką „Batsiuvių“ kalbą suprasti paprasta. Priešingai nei ją vartojančią visuomenę, kurios nariai spėja parodyti daugybę savo veidų, tačiau taip ir neatskleidžia tikrųjų savo asmenybių. Tai pateisina pasirinktos aplinkybės: A. Obcarsko „Batsiuviai“ integruoja filmo, realybės šou, politinės agitacijos kūrimo siužetus.
Spektaklio pradžioje batsiuvio Sajetano Tempės (Gytis Ivanauskas) ir pameistrių Juzeko (Deividas Breivė) bei Jendreko (Mantas Bendžius) dirbtuves aplanko operatorė (Aistė Zabotkaitė), kurios vėlesnius dingimus ir grįžimus sunku paaiškinti scenine logika. Užtat remiantis socialiniu kontekstu, tampa aišku: karaliaujant socialiniams tinklams ir vaizdo kultūrai žmonės vis sunkiau atskiria privačius gyvenimo momentus nuo viešai demonstruojamų. Spektaklyje kamerai atsirandant ir dingstant be nuoseklios logikos, taip pat kintant filmuojamiems žanrams, matome visuomenę, kurios nariai neturi savo veidų, nes įpratę būti tokiais, kokių tuo metu reikia.
„Batsiuvių“ tekste kalbama apie klasių skirtumus, pareigas, privilegijas ir kaip keičiasi žmonės kintant jų visuomeninei padėčiai. Paradoksalu, kad svarstant apie galios, uždarbio ir panašius skirtumus, skirtingas padėtis užimančių žmonių moralė pernelyg nesiskiria. Spektaklio pradžioje meistras Tempė su pameistriais ir besisvečiuojančiu prokuroru Robertu Skurviu (Saulius Čiučelis) susėda ant sofos ir kalbasi apie amatininkų bei intelektualų darbo specifiką.
Pokalbyje nuskamba frazė: „protinis darbuotojas lygu niekas“, apeliuojanti į nieko fiziškai apčiuopiamo nenuveikiantį prokurorą ir lyginanti jo darbą su materialiu, fizinės jėgos reikalaujančiu batsiuvių darbu. Vis dėlto pokalbyje pastebime, kad prokuroro ir batsiuvių kalbėjimo maniera bei žodynas beveik nesiskiria, o ir patys batsiuviai kur kas daugiau sėdi ir kalba, „protauja“ nei realiai užsiima savo amatu. Tad matome visuomenę, kurioje skirtingas galios pozicijas užimantys žmonės yra supanašėję darbo pobūdžiu, nevalyvomis manieromis ir pomėgiu malti liežuviu.
Tai, kad galios, pripažinimo, turtų įgijimas nėra tiesiogiai proporcingas moralės augimui, matome personažams kylant visuomenės laiptais. Ministru staiga tapęs Skurvis uždaro jį įsiutinusius batsiuvius ir savo mylimąją kunigaikštienę (Augustė Šimulynaitė) į kalėjimą, kuris A. Obcarsko spektaklyje tampa perėjimu į elito klasę. Čia dėvimi oficialūs kostiumai, vairuojami prabangūs automobiliai ir neleidžiama sunkiai fiziškai dirbti.
Vyrai nuolat skundžiasi išsiilgę darbo, trokštantys jo labiau nei kada yra troškę moterų (atsiprašau - mergų, pagal Witkacy), tačiau tuo pat metu šoka, džiaugiasi, leidžia sau naudotis visais turtingųjų gyvenimą lydinčiais privalumais. Nepamenu, ar frazės išliko spektaklyje, tačiau Witkacy tekste nuo darbo atleisti batsiuviai nuolat kartoja, kad darbas išlaisvina. Čia sunku nematyti sąsajų su nacių koncentracijos stovyklomis (kurių, rašant pjesę, dar nebuvo), virš kurių patys sunkiai nedirbantys, bet kitus gainiojantys žmonės buvo užrašę „Arbeit Macht Frei“.
„Batsiuviai“ patvirtino jau anksčiau susidarytą įspūdį, kad stiprioji režisieriaus A. Obcarsko pusė yra vizualiniai sprendimai bei filosofinės interpretacijos, o darbas su vaidybos niuansais sekasi kiek prasčiau. Vienas svarbesnių niuansų - spektakliuose neišlaikomas vieningas vaidybos stilius arba nepagrindžiama jų kaita.
Prieš mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodytoje A. Obcarsko „Alisoje“ trikdė nemotyvuoti sąlygiškai sukurtos Alisos (Aistės Zabotkaitės) psichologinės vaidybos epizodai. Šįkart panašiai nutiko Gyčiui Ivanauskui, stilizuotai kūrusiam kartais vaikiškai naivaus, kartais agresyvaus inteligentiško pamaivos personažą, o Skurvio laidotuvėse netikėtai pasukusiam į psichologinę vaidybą. Vaidybos būdų kaita tame pačiame spektaklyje nėra a priori neigiamas reiškinys - keičiant scenines (ne siužetines!) aplinkybes natūralu paraleliai pakreipti ir aktorius (todėl, pavyzdžiui Tempės virtimas paukščiu ir mantras primenantis kalbėjimas atrodo pagrįstas). Tačiau kai stilių pasikeitimui nėra sceninės motyvacijos (laidotuvių aplinkybių nepakanka), tai drumsčia spektaklį ir neleidžia tikėti matoma istorija.
Dėl tos pačios priežasties sunku suprasti, kokia „Batsiuviuose“ veikiančios kunigaikštienės vieta. Beveik visi spektaklio aktoriai vaidmenis remia aštresniu ar „rafinuotu“ grotesku (išskyrus operatorę ir, žinoma, rytietišką drakoną, kurį pati atpažįstu iš niat-nam kovos meno pasirodymų, pradedamų ir pabaigiamų būtent tokio drakono ritualiniu šokiu) ir tik vienintelei A. Šimulynaitei patikėta vaidinti melodramą. Pati aktorė šį žanrą spektaklyje išlaiko nuosekliai, tad klausimų kelia būtent jo parinkimas (nors nesu tikra, ar tai buvo sąmoninga).
Witkacy pjesėje tai pačiai kaip ir veikėjai vyrai padermei priklausanti aukštuomenės dama spektaklyje užkelta ant itin aukšto pjedestalo, tad nepaprasto grožio ir dar nepaprastesnio žiaurumo, šlykščių manierų, savanaudė moteris, kurios fetišas - būti atstumtai ir pažemintai, A. Obcarsko „Batsiuviuose“ liko ypatingo grožio ir žavesio moterimi, tipiškų filmuose vaizduojamų dvaro manierų viliokle, kurios ypatingai malonus kalbėjimo tonas maskuoja vien tik kalbose atsiskleidžiančius sadomazochistinius polinkius. Kyla klausimas, ar vienam pagrindinių personažų pakanka „pagauti“ manierą ir tęsti ją tris valandas, tačiau daugiau susirūpinimo kelia kas kita.
Tokio tipo vaidmenį ši aktorė gauna jau antrame iš eilės A. Obcarsko spektaklyje. Minėtoje „Alisoje“ A. Šimulynaitė buvo elegantiška, inteligentiškų manierų, prancūziškus intarpus vartojanti žurnalistė, romi, pasitempusi, iki tobulos išvaizdos „išlaižyta“ moteris. Nedaug laiko scenoje praleidęs personažas tuo metu neužkliuvo - juk galimos įvairios traktuotės. Tą patį stebint praėjus vos mėnesiui ir visai kitokio stiliaus bei turinio spektaklyje, darosi neramu, kad išsilavinusioje ir talentingoje aktorėje vystosi (vystomas?) toks amplua. Nežinau, ar pati aktorė manieringai vaidindama tiki geriausiai atskleidžianti savo aktorines savybes, ar tai režisierius labiau už viską vertina iš tiesų neeilinį jos grožį. Galbūt ilgainiui pasirodys, kad tai - tiksliai ir toliaregiškai pasirinktas kelias. Vis dėlto, aš savanaudiškai palinkėsiu, kad ateityje šis kūrybinis duetas ieškotų daugiau išraiškos spalvų.
Kur kas nuosekliau įsilieti į spektaklį sekasi nuolat sulipusiems pameistriams Juzekui ir Jendrekui, kuriuose savita vidinė inteligencija maišosi su Byvio ir Tešlagalvio ar Buko ir Bukesnio logika. M. Bendžiaus Jendrekas - eilinis žavus jaunuolis, nepriklausomai nuo visuomeninės padėties nuolat išlaikantis „geresnio už aplinką“ povyzą. D. Breivės Juzeko charakterį apčiuopti sunkiau, tačiau įdomu stebėti aktoriaus kūrybos procesą. Spektaklio pradžioje jis, regis, negali atsipalaiduoti ir vaidina demonstratyviau už kolegas. Ilgainiui justi jo sporadiški bandymai pritaikyti kituose spektakliuose išmoktas vaidybos formas, kol galiausiai jis pasiekia įdomią organiką - nė iš vieno personažo lūpų Witkacy keiksmažodžiai neskamba taip natūraliai, kaip iš Juzeko.
Sauliaus Čiučelio Skurvis, išlikdamas tipiniu vaizduojamos visuomenės atstovu, sugeba apie save atskleisti kur kas daugiau nei likusi komanda. Nepaisant to, kad siužetas neleidžia jam tapti „geresnės“ visuomenės pažadu, aktorius atkreipia dėmesį paprasta kalbėjimo maniera, ramiu tonu, nuolatine susilaikymą liudijančia įtampa. Antroje spektaklio dalyje nesunku pamatyti, kaip trypiamas Skurvio vyriškumas, kaip jis visomis priemonėmis bando įrodyti, jog yra toks, koks privalo būti valdantis vyras. Tačiau tiek jo žodžiai ir emocijos viešuose pasisakymuose, tiek elgesys privačioje aplinkoje liudija sulaužytą žmogų, nugrimzdusį taip žemai, kad net nebeima juokas.
Netikėtų išvadų „Batsiuviai“ nepasiūlo, greičiau pristato stilizuotą žmonijos moralės pagrindų vaizdą. Žiūrint spektaklį ne kartą aplanko nuobodulys ir mintys, kad viskas žinoma, matyta, permąstyta. Tačiau gali būti, kad tai - vidinė atmetimo reakcija suvokus, jog būtent tokiame pasaulyje visi murkdomės ir dėl prigimtinio tingumo niekaip nerandame motyvacijos iš jo išeiti.
