Jau neabejodami galime teigti, kad kiekvienam, sekančiam Nacionalinio dramos teatro repertuarą, pastarieji mėnesiai buvo lyg gaivaus oro gurkšnis. Šių metų sezone pristatyta išskirtinių ir didžiulį atgarsį sukėlusių spektaklių, reprezentuojančių naują - socialinę - teatro kryptį ir savaime teigiančių, rodančių, prikišančių - „žiūrėkit, kaip viskas yra blogai“. Iš pastarųjų tokio pobūdžio premjerų konteksto savo tematika iškrenta naujausias Cezario Graužinio spektaklis „Ir vėl viskas bus gerai“. Tai tarsi savotiška alterantyva gyvenimo dugno išryškinimui ir egzistencijos purvo persmelktiems spektakliams. Neveltui pats režisierius teigia, kad jį domina ne visuomeninės, vienandienės temos, o amžinai aktualios vertybės. Tad Graužinis pasirenka scenoje sukurti pasaką, kur meilė iš pirmo žvilgsnio yra savaime suprantamas dalykas, nužudytieji atgyja, gėris nugali blogį ir vėl viskas būna gerai.
Idant perteiktų gyvenimo džiaugsmą reprezentuojančio žmogaus sąvimonę, Graužinis kaip atspirties tašką spektaklio literatūriniam pagrindui pasirenka Jeano Giraudoux'o pjesę „Šajo pamišėlė“. Nors drama parašyta II pasaulinio karo metais, tačiau šis laikotarpis tekste neatsispindi. Tai pakankamai naivi fantazija apie šiandieną, nes ir dabar dramaturgo keliamos idėjos yra nepaparastai aktualios, tačiau režisieriui jo mintis pavyksta perteikti be tikėtinos didaktikos ir moralizavimo, o susikoncentruojant į tai, kas amžinai buvo, yra ir bus vertinga. Tai, ką šiandien kiekvienas „nurašome“ ir pamirštame, tačiau būtent tai, kas ir yra svarbiausia mūsų gyvenime. Todėl mums tokie artimi pamišėliai, „žaidžiantys revoliuciją“.
Nuo spektaklio pradžios Graužinis priešina dvi gyvenimo būdo estetikas, kartu taip akistaton sustatydamas du visiškai skirtingus pasaulius. Paryžiaus Šajo rajone verda gyvenimas, pilnas gerųjų savybių, tačiau į ramybės oazę lemta įsiveržti pelno siekiantiems biržos makleriams.
Prasiskleidus uždangai atsiveria plytelėmis išklota nedidelė pakyla, dešinėje pusėje apdžiūvęs medis ir vandens kolonėlė, iš kurios geriamas juodojo aukso prieskonio persmelktas vanduo, vienišas suolelis, pora šiukšliadėžių bei žibintas (scenografė Laura Luišaitytė).
Šioje minimalistinėje scenografijoje bendrauja vyrai su verslininkų kastą atstovaujančia ir juos suvienodinančia apranga - kostiumais, ilgais paltais bei perukais (kostiumų dailininkė Vilma Dapkienė). Jie juda pirmyn atgal, per mobiliuosius telefonus pasikeičia stereotipinėmis sandoriuose ištariamomis frazėmis ir dalykiškai spaudžia vieni kitiems rankas. Prieblandos efektą kuriantis apšvietimas ir grėsmingos varinių pučiamųjų fanfaros (kompozitorius Martynas Bialobžeskis) perteikia niūrią laukimo atmosferą. Ši scena trunka pakankamai ilgai, tad ir greitai atsibosta, kol pagaliau pasirodo visų lauktas svarbiausias asmuo - Padėjėjo (Mindaugas Jusčius) lydimas Ekspertas. Vytautas Anužis šį personažą lipdo šaržuodamas ir net sarkaštiškai pašiepdamas stereotipinį milijardierių. Nors veide spindi šypsena, o balse skamba meilumo gaidelė, neabejoji, kiek nedaug trūksta, kad Ekspertas kam nors perkąstų gerklę. Tad nenuostabu, kad viso šio susitikimo priežastis - noras sugriauti Paryžiaus senamiestį, nes po juo tyvuliuoja naftos telkiniai.
Šį maklerių susitikimą keičia kardinaliai priešinga Paryžiaus aikštės scena ir lyg iš pasakų ir kino pasaulio atkeliavę personažai. Juos sušildo švelni styginių melodija, apšvietimas perteikia jaukią dienos šviesą, traukiamos prancūziškos dainos. Tarp lauko kavinės staliukų ir kėdžių, kurias neskubėdami atneša Kelneris (Evaldas Jaras) ir indų plovėja Irma (Vilma Raubaitė), verda kasdienybės džiaugsmo pilnas paryžiečių gyvenimas, kur visi gyvena carpe diem principu ir į kurį netikėtai patenka svetrimkūnis - Policininko (Šarūnas Puidokas) atitempiamas gyvybę sau atimti ruošęsis Pjeras.
Šis neįvykęs savižudis, lyginant su visa kita spalvingų personažų minia, atrodo visiškai neišraiškingas. Paradoksas - šiaip dažniausiai kaip pilką traktuojamą minios masę šįkart sudaro labai ryškūs personažai. Jie tiesiog geria gyvenimą ir seka kiekvieną Šajo pamišėlės Aurelijos (Brigita Arsobaitė) judesį. Ji - savotiška visų Fėja krikštamotė, išskirtinė jau savo išvaizda - kerziniai batai, keistai derantys su stilizuota XIX a. pabaigos suknele, plaukų kupeta, violetinė sruoga. Tarsi iš noro mylėti gyvenimą pamišusi Aurelija savotiškai, neprikišamai, tačiau pasitikinčiai vadovauja šiam paradui.
Arsobaitės Aurelija neturi tokios stiprybės ir charizmos, kuri dominuoja Giraudoux išrašytame personaže. Jai nepavyksta išskirti savo veikėjos iš kitų ryškių charakterių - tarsi aktorė pabijojo pasiduoti žaidybiškam ir karnavališkam siautuliui, kuriuo spinduliuoja jos vedama minia, išskleisti teatrališką vaidybos partitūrą ir apsiribojo patetišku teksto sakymu. Panašių trūkumų turi ir Vytauto Rumšo kuriamas Šiukšlininkas, - apskritai šiam aktoriui būdinga pakylėta ir herojinė vaidybos ir kalbėjimo maniera, tačiau pirmame veiksme nustebino jo išlaikytas santūrus stotas. Tik antrame Rumšas pateikia iš ankstesnių vaidmenų pažįstamą patirtį ir čia jo vaidmuo griūna. Patetiškas ir didaktinis kalbėjimas teismo scenoje (beje, nežinia kaip ir dėl ko prasidėjusioje) sugriauna žmogišką ir patrauklų išmintingo Šiukšlininko portretą.
Tarsi iš Hanso Kristiano Anderseno pasakų „Šeivamedžio močiutė“ ar „Sniego karalienė“ atklydusi įvairių augalų žiedais nešina Gėlininkė Konstancija (Birutė Mar), gitara brazginantis Girtuoklis (Remigijus Bučius), šelmiškas Aklasis su lazdele (Algridas Dainavičius), iš galios ir korupcijos stereotipų išvaduotas geraširdis, Louis de Funèso žandarą primenantis Puidoko Policininkas... Graužinis pateikia ištisą plejadą gyvenimą geriančių, ryškių ir spalvingų personažų, kiekvienas aktorius veikia minioje kaip vienyje, bet kartu turi nedidelių solo partijų, - kad ir trumpas Martyno Nedzinsko Žonglieriaus, primenančio gatvės aktorių ar mimą, breiko epizodas. Režisieriui pirmame veiksme sekasi kurti minią. Projektuojamas masės šurmulio vaizdas, tačiau jame išryškėja ir atskiros kamerinės scenos.
Raubaitės kuriama Irma - keista, laužytų judesių nerangi būtybė gyvenanti savo pasaulyje. Jos pasakiška ir magiška meilė Pjerui, auganti per visą spektaklį, išsilieja finaliniame pirmo veiksmo pusiau šokiu, pusiau žodžiais išsakomame monologe, kur (ne)ištariamas meilės prisipažinimas Pjerui. Visgi tai yra kulminacinė jų meilės istorijos scena, o ne antro veiksmo Aurelijos skatinimas pabučiuoti vienas kitą. Būtent šis monologas tampa savotišku viso spektaklio manifestu, po kurio norisi tikėti, kad viskas tikrai bus gerai.
Spektaklyje bujojantis teatrališkumo, geranoriško naivumo ir išlaikytos saviironijos pradas antrame veiksme visgi ima balansuoti ties infantilumo riba ir sugriauna personažų išdainuotą ir iššoktą grožį. Net kyla klausimas, ar antras veiksmas iš viso buvo reikalingas, jei pasirinktos priemonės pradėjo smaugti ir aktorius, ir režisierių, kai buvo atsisakyta gyvybe pulsuojančios minios efekto.
Gaila, kad režisierias intencija sukurti gyvenimo džiaugsmą šlovinantį spektaklį sugriauna antrame veiksme atsiradusi kūrybinė ir idėjinė duobė. Scenoje palikti tik Aurelijos, Irmos ir Pjero personažai nesukuria atsvaros pirmo veiksmo dinamiškai ir organiškai personažų gausai. Čia režisieriui nepavyko susitvarkyti su sudėtingiausia dalimi - Aurelijos inicijuotu pasipriešinimu naftos magnatams, juos pasiunčiant į nuotekų vamzdį. Ir nors turtingųjų pasaulio pamazgų buvo atsikratyta, buvo atsikratyta ir džiaugsmo. Kai visa spalvinga minia darkart pašoka į orą, triskart apsisuka ir nusileidžia ant žemės, nusileidimas daug skausmingesnis nei pirmąkart.
