„Dr. Fausto” premjera gana skausmingai įspėjo, kad toks kelias reikalauja daug didesnių pastangų, nei „klasikiniu” būdu statomi spektakliai su didele aktorių komanda, stabilia vaidybine aikštele ir begale mažų aplinkybių, kurios kartais labai daug nulemia, kad rastųsi menas.
Neliko ir finalinio Sonios monologo, jos utopinio (ir sykiu visiškai realistinio) tolesnio gyvenimo scenarijaus sau ir dėdei Vaniai: kantriai dirbti, o atėjus valandai, tyliai numirti. Neliko ne tik retorikos – nebeliko tokio požiūrio.
Po tokio spektaklio aiškiausia tai, kad nesvarbu, kuris berniukas užsidės karūną vaizduojančią kepuraitę – vis tiek matysime, kaip patenkintas valdovas smaukosi grožėdamasis savo atvaizdu.
Griauti, keisti, šiuolaikinti ar bent ironizuoti klasiką, be abejo, smagu ir įdomu. Tačiau neturint rimtesnių užmojų verta pagalvoti kad ir apie satyrinės komedijos žanrą.
Kažin ar kas tikėjosi tokio derinio: kad scenos ir ekrano žvaigždės vaidinama pirmosios damos istorija bus tiek paprasta ir jaudinanti, jog per spektaklį kiekvienas galės atpažinti save, verkti ir juoktis.
Žiūrovų artumas leido tikėtis ne-vaidybos. Ne-vaidindami aktoriai scenoje būtų sukūrę daugiau nuoširdumo, tikrumo, romanas būtų perteiktas ne tik jautriai, bet ir asmeniškai.
Nėštumas paauglystėje, kraujomaiša, smurtas ir prievarta – tai tik nedidelė dalis nevaikiškų nutikimų, kuriuos teko patirti brolių Grimmų pasakų herojams.
Įdomus režisierės pasirinkimas – fantasmagorijos žanras, šiuolaikiniame teatre įgavęs naujus pavidalus, tačiau skatinantis prisiminti ir istorines jo ištakas.
Lietuvoje susiformavusi paminklų statymo tradicija, kai žmogus ar įvykis pagerbiamas, atsimenamas tik tada, kai įamžinamas labai lengvai suprantamais simboliais ir forma. Bet jokiu būdu ne abstrakčiau perteikus turinį.
