Rudenį, prasidėjus sezonui, teatralams puldinėjant į visas keturias puses (nemažai gastrolių, įvairių teatro festivalių ir forumų), Rusų dramos teatre įvyko premjera - Grigorijaus Gorino „Juokdarys Balakirevas“. Šią unikalaus rašytojo, mirusio 2000-aisiais, paskutiniąją kūrybos pjesę režisavo Algirdas Latėnas. Lietuvoje šis autorius statomas ne itin dažnai, jis labiau žinomas iš knygų ar kino scenarijų. Tačiau šią premjerą galima vadinti įvykiu ne vien todėl, kad G. Gorinas buvo prikeltas teatrui, bet ir dėl to, kad tokie spektakliai ne taip dažnai mūsų teatruose sukuriami. Kiek šiam spektakliui režisierius ir teatras atidavė jėgų ir sielos, matosi, vos veiksmui prasidėjus. Aišku, žiūrovai tolsta nuo Rusų dramos teatro, nes šiandien daug kas nemoka rusų kalbos. Be to, G. Gorino lengvai neperkąsi. Džiugu ir pavydu, kad šią analizę A. Latėnas padarė būtent Rusų dramoje. Po Jono Vaitkaus pastatyto „Vargo dėl proto“ tai yra antra tokia rusų kultūros reanimacija.
Vargu ar šiandien turime lietuvių dramos kūrinį, kuriame istorija būtų pateikta ne ant koturnų ar romantizmo spalvomis, o pats tekstas spinduliuotų meninę išmintį. Bet mūsų rašantys žmonės į teatrą ateina retai, tad jų literatūriškumas, labiau radijui pritaikyti monologai ir dialogai tampa lyg užkratas (išimtys retos). G. Gorinas Rusų dramoje - pavyzdys, kaip šmaikštūs šiuolaikiniai tekstai gali sudaryti klasikinės dramos formą, atvirą netikėčiausioms režisūrinėms formoms.
A. Latėnas, kaip ir G. Gorinas, veiksmą pradeda lėtai, tarytum bandydamas neatskleisti visų kortų. Kūrinio fabula paprasta: juokdarys Ivanas Balakirevas įtraukiamas į Petro I šeimos ir valdymo peripetijas. Jam, žmogui iš kaimo, tenka ne tik stebėti istorinių personažų (Menšikovo, Jagužinskio, Jekaterinos) elgesį, bet ir pasimatyti su caru anapusybėje. Jam, kaip ir Petrui I, svarbi Rusijos ateitis, nors siela jį šaukia grįžti į tėviškę. Šioje, rodos, vaikiškoje pasakoje suaugusiesiems prasisuka ne tik Petrapilio įvykiai, bet lyg matrioškos vienas iš kito išnyra įvairių sluoksnių Rusijos žmonės, jų papročiai ir charakteriai. Režisierius, žingsnis po žingsnio atskleisdamas G. Gorino dramaturginį talentą, į šį žaidimą įtraukia scenografą Gintarą Makarevičių, kostiumų dailininkę Sandrą Straukaitę, kompozitorių Faustą Latėną. Jeigu be G. Makarevičiaus sunku įsivaizduoti A. Latėno spektaklius, tai „Juokdaryje Balakireve“ S. Straukaitė tapo soliste - geriausia prasme. Jos kostiumai čia išreiškia prasmių dramaturgiją. Dailininkei pavyko sukurti šiuolaikiškai istorinius kostiumus. Kintant spektaklio prasmėms, transformuojasi ir jų formos. Kostiumai virsta objektais, šiuolaikinio dizaino pavyzdžiais ar net architektūrinėmis detalėmis. Visų „carevnų“ galvų apdangalai - tikri cerkvių „svogūnai“. Tai ne tik užuomina į rusiškas cerkves: vienas „cibulis“ įnešamas žalias, primenant, kad nebizantiška cerkvė, stovinti, kaip ir teatras, toje pačioje J. Basanavičiaus gatvėje, restauracijos metu nebuvo apsaugota nuo neišmanėlių - jos daugiau kaip šimtmetį auksu žvilgėjęs ir gražiausią Vilniaus kalvą puošęs kupolas šiandien matine aitriai žalia spalva teprimena pigią teatrinę dekoraciją. Gerai, kad šios žalios kepurės niekas neįneša į finalinę sceną tarp gražių kupolų, primenančių Sankt Peterburgo „Spas na krovi“ mozaikinius kupolus (šioje cerkvėje 1881 m. teroristai nužudė Aleksandrą II). Režisierius, cituodamas dailininkę, finale visiems personažams „įteikia“ po tokį „cibulį“. Jų rinkinys lyginamas su pačiais keisčiausiais, laike sustingusiais ir tuo pačiu gyvais žmonių likimais.
S. Straukaitę galime išskirti kaip vieną unikaliausių teatrinių kostiumų autorę. Ji personažams suteikia tiek daug atspalvių, kad nesvarbu, kokio žanro ar stiliaus būtų spektaklis - visi jaučiasi gerai. Jos kostiumai tinka ir G. Gorino pakylėtai lyrikai, groteskui ir farsui. Ji puikiai suderina mažą žmogų su valstybės vyrais ir pritaria režisieriaus minčiai, kad visiems žmonėms šioje žemėje vienodai sunku. Kad ir kokius kostiumus nešiosi, kuria puse juos vilkėsi, kaip kailį keisi, sielos graužaties niekas nepaslėps. S. Straukaitės dėka spektaklis įgavo folklorinį atspalvį, kuris pabrėžė autoriaus šmaikštumą ir net kandžią ironiją.
Kompozitorių F. Latėną įprasta išnaudoti be atvangos. Spektakliuose, kuriems jis rašo ir parenka muziką, visada jos būna apstu. Algirdas Latėnas - išimtis. Čia F. Latėno muzika skamba ne kaip spektaklio fonas, bet kaip svarbus spektaklio jungiamasis audinys. Tai rodo gerą režisieriaus klausą.
 |
| Spektaklio „Juokdarys Balakirevas“ vaizdas. Irinos Možarovos nuotraukos |
Šiame spektaklyje ne tik „folkloriškai“ judama ar dainuojama - pabaigoje pasirodo rusų folkloro ansamblis „Arinuška“, kuris palieka gilų įspūdį.
Režisierius pagrindinį Ivano Aleksejevičiaus Balakirevo vaidmenį skyrė aktoriui Valentinui Kirejevui. Jis ne tik išoriškai atitinka savo personažą, bet ir suvienija visą spektaklį, tuo labiau, kad satyrikas G. Gorinas minčių pločiu ir temų gausa nėra vientisas. Tokiai dramaturgijai būtina rišamoji medžiaga, ir ja tapo V. Kirejevo Balakirevas. Šis personažas ypač svarbus ir režisieriui. Gali justi, kokia didele meile A. Latėnas apdovanoja šį paprastą žmogų, kaip atidžiai atveria aktoriaus talentą.
Tuo tarpu Rusijos imperatorius Petras I pristatomas kaip šiuolaikinis nomenklatūrininkas, bandantis manipuliuoti įvairiais valdininkais. Režisieriui nesvarbu, kaip šiam personažui suteikti daugiau taurumo ir paslapties, - visas jo dėmesys sutelktas į Balakirevą.
Spektaklyje vaidina visas teatro kolektyvas. Tai ansambliškas spektaklis, įrodantis, kad sunkiausios techninės būklės teatras (prisiminkime ir subyrėjusį Klaipėdos dramos teatrą) yra pasirengęs statyti sudėtingiausios faktūros kūrinius. „Juokdarys Balakirevas“ pareikalavo maksimalaus trupės atsidavimo, humoro. Čia nieko negali daryti dirbtinai - aktoriai tai jau turi savyje turėti. Šiuo požiūriu trupės pažiba yra Anžela Bizunovič. Spektaklyje humoras užima ypatingą vietą. Režisierius kartu su G. Gorinu šaiposi iš „antro galo“ juokelių, tapusių šių dienų vadinamosios aukštuomenės norma. Režisierius juokiasi ir iš tų, kuriems pavyksta prasimušti į pirmas gretas, bet taip ir neišmokusių valdyti savo pavaldinių. Žmonės kuria istoriją, kuri negailestinga jų pačių atžvilgiu. Taikli tiesa - vienintelis ginklas išgelbėti šį pasaulį.
Farsas ir lyrika, susipynę šiame spektaklyje, „susikalba“. Gal dėl to, kad režisieriui siužetas nėra vien siužetas. A. Latėnas savaip mato šį miestą, jo istoriją, jo imperatorių. Apkaltinti, kad jis nesigilina į mūsų tautos šviesuolių gyvenimą, taip pat negali, nes vienas pirmųjų ryžosi drąsiam žingsniui: nauja stilistika dar 2002 m. Jaunimo teatre pastatė Sigito Parulskio „Barborą Radvilaitę“. Spektaklį visuomenė priėmė kontroversiškai.
„Juokdarys Balakirevas“ gyvens ilgai, jei bus žiūrovų, išmanančių Rusijos istoriją - tik jie gali perkąsti G. Gorino potekstes ir suvokti, kad tokie spektakliai gimsta retai.
