Lėlių teatras Lietuvoje nėra nei labai ryški, nei pati matomiausia scenos meno rūšis. Ir gerai. Nes „maži“ yra ir mažiau įpareigoti. Todėl laisvesni eksperimentuoti, žaisti, kurti ir nepatikti. O nepatikę - keistis. Tokia laisve alsuoja ir šiuo metu vienintelis Lietuvoje daugiau nei dviejų užsienio šalių kūrėjus pristatantis profesionalus tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia magica“. Kas dvejus metus kviečiantis į Klaipėdą patirti lėlių, objektų ir vaizdo teatro magiją.
Prieš porą metų išaugęs „Karakumų asilėlio vardą“, šiemet festivalis dar didesnis ir įvairesnis. Festivalio meno tarybos (Arielis Doronas, Monika Mikalauskaitė, Agnė Pulokaitė, Gintarė Radvilavičiūtė, Jūratė Trimakaitė) sudaryta programa keturias „Materia magica“ dienas pripildė spektakliais ir lėlinės animacijos filmais, skirtais žmonėms nuo kūdikystės iki brandos. Buvo parodyta penkiolika skirtingomis technikomis atliktų darbų: vaidino lėlės, pirštai, žmonės, skulptūrėlės, šviesa, šešėliai, molis, balionai, įvairiausi buities daiktai, kaukės. Taip pat žiūrovų akivaizdoje buvo kuriamas ir lėlių bei daržovių filmas. Bandant suregistruoti festivalio statistiką darosi akivaizdu, kad „Materia magica“ gausi jau vien technikų įvairove. O gilinantis į spektaklių turinį - įvairovės daugėja.
Kiek apmaudu, kad spektakliai vaikams šiame festivalyje buvo stipriausi vaizduote, fantazija ir atlikimo technika. Nuostabaus pasakotojo Joachimo Torbahno manipuliacijos moliu, skirtingų pasakų siužetais ir fantazija „Molio žaidimuose“ (Vokietija) priminė ankstyvuosius „Stalo teatro“ spektaklius, kai ant stalo minimaliomis priemonėmis buvo kuriami pasauliai, daiktams įkvepiama gyvybė. O „Molio žaidimuose“ gyvybės įkvėpėja tapo ne molio minkymo ar valdymo technika, ne medžiaga, bet atlikėjo pasakojimų išprovokuota vaizduotė. Festivalį atidaręs „Rankas aukštyn!“ užbūrė autoriaus ir atlikėjo Lejo pirštų miklumu (Nyderlandai). Parodęs, kad užtenka vos vienos rankos pirštų ir poros medinių akučių tam, kad pamatytume karvę, jis dar kartą priminė, kaip ribotai kasdienybėje mes naudojame savo kūnus. O „Hop signor“ lėlių teatras iš Graikijos spektaklyje „Žirafa“ sužavėjo tuo, kaip tiksliai du aktoriai valdė stalines lėles.
Keisti kiaušinio nuotykiai Miha'os Golobo spektaklyje „Akvariumas“ (Slovėnija) buvo kuriami išmaniai naudojantis ne tik lėlių teatro, bet ir mokslo žiniomis. Vandenyje plūduriuojantis ir magnetu valdomas kiaušinis mėgino pabėgti iš akvariumo, šoko vandenyje, jį ištiko žiema ir kitokie netikėtumai. Visi kiaušinio nuotykiai buvo papasakoti gana abstrakčiai, kad žiūrovai galėtų susikurti savo versijas, kas čia iš tikrųjų nutiko. O vizualiai mielame ir savo technika sudėtingame šešėlių spektaklyje „Bilis Rūkas“ (rež. ir scenarijaus autorius Mateuszas Przyłęckis, Lenkija) priešingai - buvo papasakota labai konkreti istorija. Šiame spektaklyje ganėtinai paprastai perteiktas susidūrimas su mirtimi ir bandymas suprasti, kas vyksta po jos: nugaišus Bilio katinui Tarzanui, pagalbos prašoma ir iš amžinai gyvo Kalėdų senio, ir bandoma susisiekti su dvasiomis.
Didelis džiaugsmas matyti tokią lėlių teatro magiją, malonu stebėti susidomėjusius ir patenkintus sales užpildžiusius vaikus, kurie po spektaklių gali (ir nori!) užduoti klausimus ir apžiūrėti lėles. Tačiau pamačius festivalio spektaklius suaugusiems liko apmaudu. Šioje programos dalyje taip pat pristatyta technikų ir požiūrių įvairovė, tačiau pasigedau tokio suaugusiems skirto lėlių teatro, kuris atskleidžia ne tik aktorių meistrystę, rodo daugiau ar mažiau sumaniai išnaudojamas raiškos priemones, bet ir perteikia lėlės-aktoriaus, daikto-žmogaus, priemonės-kūrėjo santykį. Tačiau tai savaime nėra jokia problema. Kur kas blogiau, kad tik vienas iš šešių suaugusiems skirtų darbų pranoko festivalio programą mažiesiems. O stiprūs spektakliai suaugusiems yra būtini, kad nebeprireiktų kartoti jau seniai įgrisusios frazės: „lėlių teatras - ne tik vaikams“. Ir kad tie „ne tik vaikai“ jo lauktų ir sugrįžtų.
Vis dėlto tai nereiškia, kad visi, išskyrus vieną, spektakliai suaugusiems buvo neverti dėmesio. „Puppet's lab“ teatro iš Bulgarijos spektaklis „Aš - Sizifas“ įdomus skirtingų technikų jungimo atžvilgiu. Jame buvo galima pasiduoti trumpomis scenomis kuriamai sizifiškai tamsai ir beprasmybei. Bet mane daug labiau sudomino žavinga scena, kurioje bendravo lėlė ir ją valdantis aktorius, tapęs jos kūrėju, baudėju ir pagalbininku. Taip pat įdomus Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Doriano Grėjaus portretas“. Šis pastatymas vizualus, meditatyvus, pristabdantis dienos, festivalio, miesto tempą ir skelbiantis, kad teisingumas vis dar egzistuoja. Tačiau šie du darbai nepralenkė teatro vaikams magijos, o greičiau stojo į lygią gretą su ja. Ir tik Olandijoje gyvenančio brazilo Duda'os Paivos trupės darbas „Aklasis“ pasirodė galintis suaugusiųjų publiką iškelti toli į magiškąją lėlių ir žmonių pasaulio pusę.
2011 m. Lietuvoje jau lankęsis lėlininkas ir šokėjas D. Paiva sausakimšai Kauno muzikinio teatro salei parodė tuo metu naujausią savo darbą „Išpera“. Šiais metais Klaipėdos dramos teatro didžiojoje scenoje įvyko masinis „gydymo aktas“ - spektaklis „Aklasis“. Abiejuose spektakliuose pats D. Paiva ir vaidino, ir šoko, ir valdė jo judesiams itin jautrias lėles. Tik šį kartą jis ir viena iš lėlių dar ir kalbėjosi su žiūrovais. Veiksmas prasidėjo laukiamajame. Tačiau tik Jis - deformuotas, keistas žmogus, turintis regėjimo problemų - žinojo, ko mes laukiame. Ir kad visi susirinkę teatre turime negalių. Tad galiausiai pasirodžius garsiai gydytojai - plikai, pusnuogei lėlei krinolino sijonu - buvo galima pajusti palengvėjimą, nes įvyko tai, ko net nežinojai, kad lauki. Spektaklio metu kai kurie žiūrovai (visų pirma tie, kurie sėdėjo scenoje - o tokių buvo nedaug) su šia gydytoja ir jos galiomis susidūrė asmeniškai. Tačiau nė vienas taip stipriai, kaip pagrindinis spektaklio veikėjas. Gydomas nuo regėjimo problemų Jis praregi ne tik akimis. Kad neįsitemptume matydami kaip žmogus savyje atranda, gimdo ir naikina blogį ir grožį, garsioji gydytoja vis kreipdavosi į mus ir juokino keistais gydymo metodais. Kol galiausiai atsitraukė ir užleido sceną D. Paivos gimdymo ir gimimo šokiui.
Olandijoje gyvenantis brazilas yra tarptautinė lėlių teatro žvaigždė: pats būdamas scenoje ar režisuodamas kitus, jis vis atranda naujų vaizduotę stimuliuojančių vaizdinių ir pasakojimų, paperka profesionalia judesio, vaidybos ir lėlių teatro sinteze. Tad iš jo mažiau ir nesitikėjau. O iš jį pasikvietusio festivalio nuo šiol tikėsiuosi daugiau. Ypač kalbant apie lėlių teatrą suaugusiems.
Daugiau tikėsiuosi ir iš mūsų šalies lėlininkų bendruomenės. Vienintelis didesnis ir ryškesnis tarptautinis lėlių teatro festivalis Lietuvoje daugiausiai dėmesio sulaukė iš pačių klaipėdiečių, ypač festivalio organizatorių. Nors jame buvo ir vilniečių, tačiau pasigedau kitų miestų lėlininkų. Panašu, kad taip nutiko todėl, jog festivalyje Lietuvai atstovavo tik Vilniaus teatro „Lėlė“, „Stalo teatro“ ir „Šeiko šokio teatro“ spektakliai. Tad nesusibūrė profesinė bendruomenė, kuri, regis, ir turėtų būti labiausiai suinteresuota festivaliu, galimybe pamatyti spektaklius nevažiuojant į užsienį ir pabendrauti su savo ir kitų šalių kūrėjais.
Kitų teatro kūrėjų trūko ir todėl, kad būtų adekvačiai pasidžiaugta organizatorių padarytu darbu: ne tik sudaryta programa, bet ir pastangomis prižiūrėti festivalio vyksmą. Bendravimo reikia ir tam, kad maža bendruomenė neužsidarytų, netaptų pati sau pakankama, neprovincialėtų. Kad mažumas išlaisvintų, o ne įkalintų siaurame supratime, koks turi ar gali būti teatras, festivalis, lėlė.
