Kunčius ir Vidžiūnas parodė kafkišką partinių ir meno hampelmanų mišinį – iškreiptą veidrodį, makabreską, apimančią laiką tarp dviejų antanų mirčių – Smetonos ir Sniečkaus.
Pamirštant istorinę chronologiją ir šiuos du autorius skiriančius dešimtmečius, abu paskelbė šachą sovietinei epochai; savo matu ją dabar ryžosi pribaigti ir du jauni režisieriai. Anot klasiko, ledas pajudėjo…
Štai tokioje orgijoje teko dalyvauti šių eilučių autoriui drauge su dar keliomis dešimtimis kviestinių garbaus amžiaus žiūrovų ir pora šimtų džiūgaujančio jaunimo.
