Rugsėjo 21-23 d. Kaune įvyko Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Getas“ (pagal Joshua Sobolio pjesę „Getas“ ir dokumentinę, archyvinę bei memuarinę medžiagą) premjera. Tai bendras Nacionalinio Kauno dramos teatro ir „Utopia“ teatro pastatymas. Apie premjerą kalbasi teatrologės Rima Jūraitė ir Aušra Kaminskaitė, kurios „Getą“ stebėjo rugsėjo 23 d. - tądien buvo minimos 75-osios Vilniaus geto sunaikinimo metinės.
Aušra Kaminskaitė: Jau matėme du apie spektaklį parašytus tekstus - Inos Pukelytės ir Gedimino Jankaus. Kai skaitai pasirodžiusius atsiliepimus ir svarstai apie „Getą“, kyla klausimas, kiek šis spektaklis - apie lietuvius, kurie šaudė žydus? Pranešimuose spaudai ši tema buvo akcentuojama.
Rima Jūraitė: Mano manymu, spektaklis buvo mažiausiai apie tai. Žiūrėdama „Getą“ mačiau kur kas platesnes, sudėtingesnes temas. Gal tiesiog žydšaudžių scenos buvo labai vaizdingos, nes pats spektaklis sudarytas iš žanriškai ir temiškai skirtingų scenų. Žydšaudžių epizodai nepaprastai utriruoti, tarsi sukarikatūrinti. Galbūt šios scenos taip stipriai įsimena ir dėl pasirinktos riebios leksikos. Bet jos neužgožė viso spektaklio, o tik jį sudalino į dalis - tarsi skirtukai. Mano akimis, spektaklis yra visiškai ne apie žydšaudžius; kaip, beje, ir tu jau esi anksčiau minėjus - ne apie lietuvius ir ne apie žydus - tai nėra dvi spektaklio kryptys.
A. K.: Žiūrėdama šias scenas ne kartą pagalvojau, kad viskas yra girdėta. Pati Sobolio pjesė apskritai nėra orientuota į šį konfliktą, išskyrus paminėjimą, kad Ašmenos žydus šaudyti turėjo lietuvių gvardija, vadovaujama Genso. Tačiau čia jau ir kita tema - pasityčiojimas iš žmonių, nusikaltimus vykdant kitų rankomis. Spektaklio dramaturgės Daivos Čepauskaitės užduotis galbūt ir buvo priartinti kūrinį prie temos, prie kurios Sobolio pjesė neveda. Tai visai pavyko lietuvių žydšaudžių scenose.
R. J.: Manau, kad be papildomos dramaturgijos šiandien Sobolio pjesė būtų pernelyg sterili, apsiribojusi vien Vilniaus geto įvaizdžiu kaip tam tikru mitu, apie kurį žinome tik iš atsiminimų (jais remiamasi ir pjesėje), kurie neišvengiamai yra interpretacijos, o spektaklyje atsiranda ir tų interpretacijų interpretacijos. Tad galų gale visa tai pavirsta vien fikciniu literatūros ir teatro kūriniu, labai apribotu vienos temos. Varnas su Čepauskaite apaugina pjesę, siūlo naujas temas ir, tikriausiai, taip siekia sukelti diskusijas. Dar prieš premjerą buvo galima numanyti, kad lietuvių žydšaudžių tema bus provokuojanti, erzinanti, ir, kaip matome vienoje iš recenzijų, tikriausiai žeidžianti. Šios scenos praplečia dramaturgiją, sukuria tam tikrą spektaklio ritmą.
A. K.: O man atrodo, kad šios temos intarpai pristabdo spektaklį, tarsi sukapoja jo ritmiką. Lietuvių personažai pasirodo tarsi iš kito spektaklio, todėl atsiranda dvilypis stilius. Buvo įdomu skaityti publikuotus pokalbius su Varnu, kuriuose jis kalbėjo apie tai, jog literatūros apie lietuvius, žudžiusius žydus, yra daug, tik žmonės neskaito ir apie tai nekalba. Ir staiga vieną dieną mums pasirodo, lyg čia kažkas naujo ir neįtikėtino. Taigi žydšaudžių scenose režisierius iškelia labai žemiškas tokių veiksmų priežastis. Man pasidaro klaikiai nemalonu, kad noriu ar nenoriu, bet tai yra mano valstybės dalis, tokie žmonės prisideda prie Lietuvos ir visuomenės, kokią turime dabar, kūrimo. Jie buvo netašyti, valdomi neapykantos, prisiklausę propagandos ir ja įtikėję, ir t. t. Tose scenose kalbama apie svarbius dalykus, tačiau, mano akimis, jos tapo atskiru spektakliu ir dramaturgiškai taip pat buvo atskirtos. Galbūt todėl, kad Sobolio pjesė yra stipri ir aiški, o tos papildomos ilgos scenos tarsi išmuša iš vėžių. Kartais atrodo, kad aktoriai neturi tikslių užduočių ir jie tiesiog nuolat apie kažką kalba. Jų užduotis, regis, buvo vaidinti girtus ir pilti žodžių srutas. Gal tik aktorius Gytis Laskovas keičia personažo liniją - matome, kaip jis priešinasi, verčiamas keisti savo poziciją.
R. J.: Mane čia glumina tai, kad jeigu egzistuoja vis dar gajūs stereotipai apie žydus, tai drauge tebegyvuoja ir pasaka, kuria mūsų visuomenėje norisi ir patogu tikėti: jog žydus šaudė tik pašlemėkai, visuomenės atmatos. O režisierius būtent tokius ir parodo, tvirtina stereotipą. Nors padugnių buvo tik tam tikras procentas ir, tikėtina, ne pats didžiausias. Juk tai buvo tokio masto veikla, kad nurašyti ją vien tamsuoliams yra neįtikima, o spektaklyje parodomi tik tokie. Kita vertus, režisieriaus pozicija būtent tokia forma pristatyti lietuvius, - kaip minispektaklį, įsiterpiantį į visą spektaklį, - nėra jau taip toli nuo Sobolio pjesės, nes spektaklio pabaigoje geto teatre vaidinama satyra yra savaip stilistiškai artima.
A. K.: Man nekilo tokia mintis, bet tikrai įdomus pastebėjimas. Kitas spektaklyje netikėtas dalykas - įterpta scena apie išgelbėtą žydų vaiką. Kokia jos funkcija spektaklyje?
R. J.: Vaiko įvedimas į spektaklį man atrodo sumanytas vien dėl finalo. Kad ir kaip norėčiau pabėgti nuo lietuvių metaforinio teatro įspaustų tradicijų, bet aš čia taip pat matau metaforą. Ne tik siunčiamą žinią apie viltį, nes buvo išgelbėtas žydų vaikas, kuris išėjo pro atvertas teatro duris į šviesą, bet kartu tai lyg ir atvertos durys į mūsų supratimą, istorijos pripažinimą ir galbūt tik pri(si)imdami patirtį galime kažkur toliau eiti.
A. K.: Tai labai gražus, visai nevarniškas tikėjimas žmonija.
R. J.: Labai netikėta. Ir kartu labai matytas finalas: „Visuomenės prieše“, „Katedroje“...
A. K.: Tačiau tame tikėjime yra tiesos. Nes mūsų kartos žmonės kur kas lengviau kalba šiomis temomis. Nenoriu pasakyti, kad mūsų karta mažiau nekenčia pasaulio ar žmonių, bet mes su tavimi visai kitaip matome ir kalbame nei, pavyzdžiui, Gediminas Jankus, kuris spektaklyje matė vien kaltinimus lietuviams. Jauni žmonės, tiesiogiai nesusidūrę su istoriniais įvykiais, gali kitaip įvertinti situaciją, be asmeniškumų. O grįžtant prie epizodo su vaiku, kuris griežia smuiku, - vis dėlto esu įsitikinusi, kad tos scenos reikėjo scenografijos perstatymui.
R. J.: Ir vaikas scenoje visada sujaudina. Žmones, bet ne kritikus.
A. K.: Mane labiau sujaudino aktoriai. Pavyzdžiui, Jovita Jankelaitytė.
R. J.: Iš tiesų, ne tik Chajos personažas nepaprastai įdomus ir daugiaplanis, bet ir Jankelaitytė nudirbo didelį darbą, kad visapusiškai atskleistų, sakyčiau, ne tik sudėtingą draminį, bet ir muzikinį vaidmenį. Sunku įvardyti žodžiais iš aktorės sklindantį labai gilų personažo pajautimą, kuris man priminė kažką tarsi tikro žydiško, nors aš net nelabai žinau, kas tai yra. Jankelaitytės sukurtas Chajos vaidmuo man atrodo labai paveikus ir, ką čia slėpti, nuverkiau posmą, kai ji dainavo apie Vilnių. Ši daina (beje, ji nenumatyta Sobolio pjesėje) - vienas taikliausių spektaklio šūvių. Ir kartu manau, kad muzikinis vaidmuo tokiai aktorei, kuri turi ypatingą gebėjimą kalbėti muzikos kalba, yra dovana ir galimybė atsiskleisti.
A. K.: Pritariu tam, kad daina apie Vilnių yra viena svarbiausių spektaklio scenų. Joje stipriau nei kitur pasimatė, kad Vilnius buvo ne vien lietuvių. Ten tikrai yra skausmas, su kuriuo žydus išplėšė iš Vilniaus miesto.
R. J.: Toje dainoje prasiveržia tokia meilė Vilniui, apie kurią, dievaži, turbūt šiandien nepagalvoja net gimę ir augę Vilniuje. Nėra jis mums toks savas, kaip Chajai - Jankelaitytei.
A. K.: Apie Jankelaitytės kuriamą vaidmenį sunku kalbėti, nes Chajos charakteris nėra aiškiai apibrėžtas - aktorė labai stipriai sukuria vaidmens „antrąjį planą“. Justi, kad išgyvena dramą, bet savo veiksmais ji tos dramos nerodo.
R. J.: Sakyčiau, sukuria aplink savo vaidmenį aurą.
A. K.: Būtent. Ji aiškiai žino, koks tai personažas, puikiai jį suvokia. Chajos istorijos mes nematome, bet jaučiame, kad jos viduje kažkas uždaryta, ir tai atsiskleidžia skambant dainai apie Vilnių.
R. J.: Sakyčiau, ne tik Chaja, bet ir Manto Zemlecko Kitelis - SS karininkas, kuriam patikėta pasirūpinti geto likvidacija - visame spektaklyje išlieka kaip savotiška paslaptis. Tarsi galima nujausti, kas dedasi jo viduje, bet nuspėti - neįmanoma. Kitelis - fašistas, nacis, viskas čia jo rankose, pats getas jam kone marionečių teatras, bet režisierius jo nė karto neparodo kaip blogio par excellence. Zemlecko vaidmenyje esti kažkas nepaprastai lengvo ir žavaus, netgi priverčiančio patikėti, kad Kitelis yra gražus žmogus, nors nė akimirkai neleidžiama pamiršti, kokia jo tikroji misija. Kitelis veikia intriguojančiai prieštaringai, kuria netikrumo atmosferą. Kaip minėjai, kuria antrąjį planą, bet Zemlecko vaidmenyje nebeįmanoma įspėti, kur prasideda ir baigiasi tas „antrasis Kitelis“.
A. K.: Apskritai visame spektaklyje labai daug „antrojo plano“ ir man tai atrodo tikras karo tragedijos atspindys. Po spektaklio būta pasipiktinimų nuogybėmis ir prievartavimų scenomis, bet jos iš dalies atspindi tai, apie ką mąsto Krukas, kai jis prieštarauja geto teatro atsiradimo idėjai: vyksta siaubingi dalykai - kankinami ir žudomi žmonės, o tuo pat metu „ant lavonų“ kuriamas teatras. Lygiai taip pat nutinka, kai Veiskopfas skelia kalbą apie tai, jog jam leista statyti fabriką, kuriame bus įdarbinta daugybė geto žmonių, o šios kalbos fone girdėti, kaip kažką prievartauja ir žudo. Galbūt todėl taip nelengva žiūrėti spektaklį, nes nuolat jaučiama, kaip viskas daugiaprasmiška - tragedija vystosi išvien su linksmybėmis.
R. J.: Kraupios linksmybės turbūt labiausiai atsiskleidžia Gyčio Ivanausko kurtame dvigubame - lėlininko Sruliko ir jo Lėlės - vaidmenyje.
A. K.: Jis buvo žaviausias iš visų, nors jo scenų spektaklyje visai nedaug.
R. J.: Labai dinamiškai sukurtas vaidmuo, - Ivanauskas taip žongliruoja, kad kartais sunku pagauti, kada kalbama lėlės vardu, o kada pasisako pats Srulikas. Ir pats personažas labai gražus, teatrališkas, tarsi išsyk su dviem kaukėmis - tokius, akivaizdu, labai mėgsta režisierius.
A. K.: Srulikas yra tarsi „Geto“ juokdarys, ir pastebiu, kad daugybėje spektaklių, režisieriams atsiranda poreikis turėti juokdarį, kuris kažkuo prisidengdamas pasako teisybę. Manau, kad apskritai mūsų jau aptarti trys aktoriai spektaklyje sukuria kažką, ką aiškiai jauti, bet negali apčiuopti.
R. J.: Kuria nuojautas ir būsenas.
A. K.: Štai, pavyzdžiui, Dainiaus Svobono kuriamas geto bibliotekininkas Krukas. Keista, kad pagal pjesę, žydų policijos ir geto viršininkas Gensas turėtų būti stipresnis personažas nei Krukas, bet spektaklyje Svobono Krukas, mano akimis, energetiškai nugali Sigito Šidlausko Gensą.
R. J.: Gensas man čia atrodo labai uolus pirmūnas.
A. K.: Būtent, jis viską vykdo, o už jo - tarsi nieko daugiau nėra. Nors tokiame žmoguje kaip Gensas turėtų tilpti daug abejonių ir prieštarų.
R. J.: Taigi kalbant apie Gensą, taip pat ir apie Veiskopfą - jie nėra vieno plano, vienos idėjos personažai. Mano manymu, Genso personažu vystoma svarbi sąžinės tema, o pačiame gete vyksta mikropasaulio gyvenimas. Ir Gensas, ir Veiskopfas - abu žydai, jie gete iš esmės kuria galios santykius. Tačiau Liubomiras Laucevičius vaidina Veiskopfą kaip visiškai aiškų tipažą su viena vienintele idėja, kurios leitmotyvas: „suku verslą, greitai prisitaikau prie naujų aplinkybių ir visur ieškau naudos“. Tai iš esmės įkyri stereotipinė žydo vaizdavimo teatre, kine ar literatūroje maniera.
A. K.: Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai visi tarsi vaidina savo tipažus, aplenkdami tikruosius vaidmens kūrimo iššūkius. Šiame spektaklyje kviestiniai aktoriai atrodo kur kas lankstesni. Gali prikišti, kad jų vaidmenys ne tokie aiškūs, bet į juos įdomiau žiūrėti. Tačiau grįžkime prie spektaklio visumos. Kurios spektaklio temos tau atrodo svarbiausios?
R. J.: Temų spektaklyje daug ir jos plačios, bet man atrodo svarbiausios šios: dingęs žydiškasis Vilnius ir Vilniaus geto teatro fenomenas. Galbūt konkrečiau - teatras kaip ginklas, kolektyvinis būdas išbūti geto izoliacijoje ir žiaurioje realybėje, galų gale - palaikyti dvasią.
A. K.: Ar tai pamatei spektaklyje, ar galbūt daugiau domėdamasi Vilniaus getu?
R. J.: Žinoma, labai sunku atsiriboti nuo ankstesnių patirčių ir įtakų. Juolab kai akivaizdu, kad tiek režisierius Gintaras Varnas, o tikriausiai ir pjesės autorius Joshua Sobolis prieš imdamiesi darbo buvo gerai susipažinę su tokiais pakankamai plačiai žinomais šaltiniais, kaip antai Avromo Sutzkeverio „Iš Vilniaus geto“, Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ ir kt. Gal todėl spektaklis palieka tokį stiprų įspūdį, nes kuris laikas domiuosi ne tik geto teatro fenomenu, bet ir apskritai meniniu judėjimu Vilniaus gete. Man svarbi plati ir sunkiai apčiuopiama dingusio žydiško Vilniaus tema, paliekanti daug erdvės individualiems ir kolektyviniams svarstymams.
A. K.: Apie ką? Koks buvo Vilnius, ką mes praradome?
R. J.: Pirmiausia, kas yra Vilniaus getas šiandien - istorija, teritorija, atmintis? Nejaugi tik tiek? Ar visgi tai yra patirtis, kuri tebeliečia dabartį? Be abejo, ne mūsų asmeninė ir net ne mūsų kartos patirtis. Bet gal būtent tai ir yra reikšminga. Iškart po spektaklio skaičiau ištrauką iš olandų autoriaus Jano Brokkeno knygos „Baltijos sielos“. Jis keliavo per Baltijos šalių sostines, aprašė žymius šių šalių menininkus, kai kurie jų - žydai. Jis rašo apie tai, kad vaikščiodamas Vilniuje po istorinius žydų kvartalus, buvusio žydų geto teritoriją, jaučia, kad čia nebėra nieko žydiško, nematyti nė vieno žydo, šiandien likę tik gatvių pavadinimai ir paminklas Vilniaus Gaonui. Brokkenas pastebi, kad žinant istoriją, jaučiamas ne tik kultūrinis miesto įtrūkis, bet ir neaiški tuštuma, kuri niekada nebus užpildyta žmonėmis. Žinoma, tokio tikslo ir nėra - atkurti žydų kvartalus ar pan. Tačiau jis kalba, kad būtent trečioji karta, tie žmonės, kuriems dabar 25-30 metų, vadinasi, mes, esame pirmieji pajėgūs sąžiningai atsigręžti į istoriją be mūsų senelius ir tėvus lydėjusių nuoskaudų ir ideologijų. Taip sutapo, kad ši, trečioji pokario karta, iš esmės yra ir jau nepriklausomos arba artėjančios nepriklausomybės link Lietuvos karta, kuomet atsirado žodžio ir minties laisvė, tapo prieinami įvairesni šaltiniai. Mes nesame kalti dėl to, kas buvo, net jeigu tai savo rankomis darė mūsų seneliai, bet mes esame atsakingi.
A. K.: Atsakingi už atmintį, bet ne už veiksmus.
R. J.: Pritarčiau Brokkenui, kad tas prieš 75 metus dingęs žydiškasis Vilnius mūsų kartai tampa aktualus. Paradoksalu, bet galbūt tikrai esame pirmieji, galintys atviriau svarstyti šią temą. Nežinau, ar apskritai galima rasti nors kokių visiškai pagrįstų atsakymų, bent iki šiol jų niekas nerado. Bet gal galima pasimokyti iš istorijos.
A. K.: Tavo atsakymą papildyčiau, kad esmė yra ne kaltinti savo tautą tuo, ką ji darė, bet pasinaudoti tuo, kaip patirtimi ir pavyzdžiu, kad visa tai, kas vyksta žmonijoje, bet kada gali atsirasti bet kurioje pasaulio dalyje ir bet kurioje bendruomenėje.
R. J.: Ir kad šiandien tai yra taip pat arti, kaip anuomet. Tuščia svarstyti, koks Vilnius būtų, jeigu jame būtų toliau gyvenę žydai. Tačiau Vilnius be žydų kartu yra ir be tam tikros nenatūraliai išplėštos, nesusiklosčiusios istorijos.
A. K.: Kartu man svarbu, kad spektaklio kūrėjai ne pila srutas ant lietuvių ar kaltina juos žudymu, bet pirmiausia siunčia žinią, kad net jeigu manai, jog mūsų žmonės to nedarė, reikia suvokti, jog tai nereiškia, kad jie niekada negalėtų to padaryti. Galėtų. Ir galbūt tu pats galėtum karo sąlygomis taip elgtis.
R. J.: Grįžkime prie spektaklio tematikos. Kuri tema tau atrodo svarbiausia?
A. K.: Pasirinkimo tema. Labai skaudžiai išgyvenau spektaklį, daugybė dalykų man atrodo bendražmogiški ir emociškai paveikūs, nes aktoriai tapatinosi su personažais. Jokių brechtų ar artaud čia nepamatysime. Man viskas atrodė bendražmogiška gal ir dėl to, ką abi minėjome - mes lig šiol esame truputį atsiriboję nuo įvykių, ir, nors žinau, kad lietuviai žudė žydus, tačiau neturiu aiškaus požiūrio į tuos žmones. Todėl tuos dalykus priimu, kaip galinčius nutikti bet kam ir bet kada. Baisiausia ir svarbiausia scena man atrodo daktaro scena, kai jis su rabinu svarsto, ar rūpintis visais diabetikais, bet pasmerkti juos mirčiai, vos baigsis insulino atsargos, ar mažinti dozes seneliams ir sunkiausiems ligoniams, bet suteikti šansą ilgiau gyventi jauniems žmonėms, ypač turintiems vaikų. Ir, žinoma, Genso personažas, kuris spektaklyje labiau ryškėjo dramaturgijoje nei Sigito Šidlausko vaidyboje. Kai pasirenki būti dalies žmonių gelbėtoju, kai aukoji save ir kitus tarsi prisiimdamas Dievo vaidmenį, tačiau ne visagalio Dievo, nes pats esi valdomas kitų kuriamų aplinkybių... Gensas sąmoningai įsivelia į situaciją, kurioje aplinkiniai jį smerks, bet nebeaišku, ar jis vertas pasmerkimo, nes smerkia tie, kurie patys galbūt neišgelbėjo nė vieno žmogaus. Skamba painiai, bet būtent tai vyko mano galvoje spektaklio metu.
R. J.: Genso personaže jaudina sąžinės tema, vargu ar dar kur nors sąžinė gali būti labiau nevienareikšmis dalykas, nei šioje geto temoje. Gensas atveria paradoksą, kad net ir kompromisas su sąžine gali būti didžiausios ir tauriausios sąžinės apraiška, bet iš kitos pusės tai kartu yra ir nusikaltimas. Nors taikiame pasaulyje ir mums priimtinuose bendravimo santykiuose šitai būtų nesuprantama.
A. K.: Jis atsisakė likti auka, kuo liko dauguma žydų. Visi jie aukos, visi stengėsi išgyventi, bet Gensas imasi kompromisų su sąžine, tikėdamasis tomis sąlygomis padaryti viską, ką jis dar gali. Manau, jis yra geras pavyzdys, įrodantis, kad mes negalime kalbėti apie teigiamus ir neigiamus žmones kare. Štai ir „Sirenų“ festivalio spektaklyje „Gal visi drakonai...“ istoriją pasakojo Izraelio pediatras, kuris išgelbėjo mirštantį palestinietį vaiką, o vakarais pats skrisdavo virš palestiniečiams priklausančios teritorijos mėtyti bombų. Ši tema įvairiausiomis formomis esti visur. O kokios tavo patirtys, kai kalbiesi su kitais žmonėmis apie žydų tautą?
R. J.: Jeigu kalba pasisuka apie holokaustą Lietuvoje, tai tikriausiai panašios, kaip spektaklyje. Deja, bet neretai tenka patirti tokio lygio šnekų, kokias girdime „Geto“ žydšaudžių pokalbiuose. Žodynas lyg ir kultūringesnis, o mintis - ta pati. Na, toks visai šviežias pavyzdys: vienas iš kadaise televizijose šmėžavusių vadinamųjų humoristų viename interneto puslapių pasidalijo savo minčių fontanais apie tai, kad nereikia pernelyg gailėtis dėl Lietuvoje sunaikintos žydų bendruomenės, nes ne kas kitas, o neva būtent jie trėmė lietuvius į Sibirą. Išties, tokių iniciatyvų ėmėsi ir žydai, bet, kaip sako Tomas Venclova[1], jeigu to meto Lietuvoje būtų buvę marsiečių, tai bent keletas jų taip pat būtų įtraukti į šią veiklą. Tai, kad tarp trėmimo organizatorių būta žydų, nepateisina lietuvių padarytų „žygdarbių“. Tai štai net ir mano giminaičiai, palaikydami jiems patrauklią idėją, dalijosi šio teksto nuorodomis socialiniuose tinkluose ir rinko „like´us“. Dažnai žmonės nežino ir nenori žinoti jokių kitų šaltinių, o palaikydami ir skleisdami tokius tipiškus viešus pasisakymus, regis, taip išreiškia savo meilę ir lojalumą Lietuvai. Juk taip norisi tikėti nesuteptu savo tautos įvaizdžiu. Kol badysime pirštais vieni į kitus ir naudosime kontrargumentą „o jis pirmas pradėjo“ - tai diskusijos baigsis nė neprasidėjusios. Kitas dalykas - mano patirtys bendraujant su žydais. Regis, jų Lietuvoje šiandien tiek nedaug, tačiau neretai jie nenori ar tiesiog bijo pasisakyti, kad yra žydai.
A. K.: Apie tai labai svarbu kalbėti. Ir dar svarbu pažymėti, kad Gintaras Varnas šiame spektaklyje parodo, kokia graži jų kultūra ir kad žydai turi kuo didžiuotis.
R. J.: Kaip manai, kuo šiandienos Lietuvos teatre reikšmingas „Geto“ spektaklis?
A. K.: Pirmiausia tuo, kad rodoma reali problema. Ne gvildenamos kažkokios amžinos tiesos, o apeliuojama į šiandien lietuviams svarbius klausimus. Svarbu tai, kad režisierius įsiklauso ir išgirsta, apie ką su žmonėmis reikia kalbėti teatre.
R. J.: Išties, viešajame diskurse ši tema jau sklando keletą metų, o dabar ji atsirado ir teatre. O kuo „Getas“ svarbus tau pačiai?
A. K.: Mane jis skatina nesmerkti žmonių. Spektaklio situacijos parodo, jog jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo ir tiesiog bandė padaryti tai, ką galėjo geriausia. Negali smerkti Veiskopfo, kuris tikisi užsiimti verslu, pasibaigus karui. Negali teisti žmones rūšiuojančio Genso, kuris kovoja už sveiką ir jauną žydų ateities visuomenę. Kitas dalykas - čia puikiai matosi, kad kiekvieno individo poelgiai gali būti svarbūs ir galingi. Vienas žmogus visada gali turėti įtakos. Nors Vilniaus getas buvo likviduotas, Gensas padėjo daliai žmonių išsigelbėti. O jei Kitelio vietoje būtų kitas, Chaja gal būtų nužudyta, vos pavogusi pupas.
[1] Plačiau galima paskaityti čia: Venclova, Tomas. Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey. Vilnius: Apostrofa, 2017, p. 55.
