Dokumentinis spektaklis „Kauno asamblėja“ kalba mums aktualiomis temomis, bet jų išsamiau neplėtoja ir verčia suabejoti, ar tikrai mūsų mintyse išjudina ką nors naujo.
Nors aktorių Lauryno Jurgelio ir Gedimino Rimeikos boksavimosi technika įtikina, vis dėlto susidaro įspūdis, kad kostiumai ir mizanscenų grožis, kovų choreografija režisieriui rūpi labiau.
Spektaklyje „Pirk dramblį“ esama akimirkų, kai viskas aišku, be paaiškinimo, kai jauti aktoriaus-personažo energiją net jam pačiam neišsiplėšiant širdies ir nerodant jos kiekvienam žiūrinčiajam.
Nepaisant siužete išrašytų žiaurumų, Špilevojaus spektaklyje „Grėsmingojo aštuoneto“ tematika pateikta lengvai, patraukliai, turbūt ironiškai, kiek romantizuojant.
„Šv. Speigas“: režisierius Aleksandras Špilevojus kuria tikrą šou, nevengia žavėti ir priblokšti žiūrovo efektais, kurie tokiam vesternui puikiai tinka.
Režisierius Luca Vassos pabrėžia poros, siekiančios viską padaryti tinkamai, santykių dramą, pabaigoje įgaunančią melodramatiškų elementų, tačiau naujų įžvalgų šia tema nepateikia.
Pabrėžiant vien veikėjo kilnumą, tyrumą ir gerumą, dingsta tikroviškumas. Liudvikas Rėza tampa herojumi iš neatmenamų laikų, o ne žmogumi.
„Remygos“ siužetas įdomus realybėje ir žmogaus psichikoje vykstančių fantasmagorijų sankirta, tik scenoje šie pasauliai egzistuoja sau, kol kas neatrandant juos jungiančios ašies.
Šokėjai scenoje įgalina dinamiškai judėti mintis, kurios išsakytos statiška teksto forma „surakintų“ klausančiojo smegenis, reikalaudamos per kelias minutes įžvelgti sąsajas, kurioms atrasti pats choreografas turėjo keletą metų.
