Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? <...> Pavadinimas „Jūra vandenynas“ tapo masalu, bet kaip jaučiasi žiūrovai, vos ne po penkių minučių pradėję žvilgčioti į laikrodžius, niekam neįdomu.
„Jūra vandenynas“: jau ne pirmą kartą kyla klausimas, kodėl spektaklio tekstas iškelia tikslą ne kuo tiksliau ir aiškiau jį interpretuoti ir atskleisti, o priešingai, tampa tarnu režisieriaus pasaulėžiūrai perteikti.
