Sezonui vos prasidėjus, puikią pergalę visgi laimėjo jo didenybė Teatras. Net tris dienas iš eilės panevėžiečiai buvo kviečiami į Sauliaus Varno režisuoto spektaklio pagal Henriko Ibseno dramą „Kai mes mirę nubusim“ premjerą.
„Mistro“ tekste išrašyti realūs istoriniai personažai nėra teatriniai personažai tiesiogine šio žodžio prasme – nepaisant viso jų fejeriško teatrališkumo. Ir tam, kad scenoje jie būtų ne kalbantys dvimačiai pavidalai, reikia visų pirma labai paveikaus režisūrinio rakto-sprendimo.
Tai ne tiek kaltinimas tėvams, kiek bandymas paaiškinti vaikams ne visuomet tinkamą tėvų elgesį, parodyti, kad kartais ir suaugusieji turi itin rimtų problemų, apie kurias nenori-negali šnekėti ir ne visuomet žino atsakymus ar kartais jų tiesiog nėra.
Santūria vadinamą Lietuvos visuomenę gąsdinęs ir provokavęs užrašu N-18 bei nuogų šokėjų nuotraukomis, šokio teatras „Aura” kartu su ispanų menininkais rugsėjo 18 d. Vilniuje pristatė premjerą „Atvirų akių panoramos”.
Veikėjų individualumo čia beveik nėra, daugelis eilėraščių sakomi kartu, vienu kvėpavimu, ir režisierius įtikinamai primena – gyvenimas buvo kolektyvinis, ir ši kolektyvizacija scenoje itin aiški.
Ambicijų atsisakymo dvasia premjeros vakarą buvo apsiautusi visą Nacionalinį – jubiliatą, kuriam dera švęsti ir kuris pareigą vykdo, bet neapsimeta, kad jaučiasi pakiliai.
a|ch teatro premjeros tampa savaitės elit-socialiniu įvykiu, o kiekvienas gavęs bilietus gali pasijusti bene išrinktuoju ir su pasimėgavimu gyvai stebėti savaitinio komikso „Žmonės“ herojus.
Kas skaitė Ray´aus Bradbury knygų, žino, kad jis vengia, nors to lyg ir laukiame, smulkmeniškų ateivių bei naujųjų technologijų aprašymų, jam labiau rūpi egzistenciniai žmogaus būties klausimai.
Atlikëjai gali daryti ką tinkami ir neprivalo įsisprausti į jokius rëmus, čia atsiranda vietos bet kuriai meno rūšiai. Kartu paliekama laisvė ir žiūrovui rinktis asmeninę matomo vaizdo interpretaciją.
