Witoldo Gombrowicziaus „pasaką“ (kabutės spiegia nedarniais balseliais, autorius – diriguoja) apie baisią, tylią, į save susmegusią Ivoną režisierius Jonas Vaitkus Valstybiniame jaunimo teatre visų pirma merkia į amerikietiškos svajonės spalvas. Visas spektaklis galėtų vykti didžiuliame pakelės reklamos stende – nublukusiame nuo saulės, apsilaupusiame, nuolat brūžiname smėlio audrų ir badomame kaktusų. Jį matome iš apačios tarsi maži iš nuostabos išsižioję pypliai, ne iškart aprėpiantys atvirkštinės perspektyvos tolius. Šiame pasaulio pabaigoje iškabintame plakate – auksinis paplūdimys, tobulų figūrų moterys su ryškiais bikiniais, didžiuliais akiniais nuo saulės, spalvingais turbanais ir martinio taurėmis rankose. Vyrai – gauruotatorsiai atletai, tobulai įdegę, baltadančiai ir mažakalbiai, tolumoje banguoja jūra ir jų jachtos kartu su ja. Saulėlydis – nuolatinis, jo spalvos niekad nenukrypsta nuo atvirukų kanonų. Toks galėtų būti rojus. Toks būti jis tiesiog privalėtų.
Tiesa, kai išsisklaido virpanti įkaitusio asfalto miglelė, pamatai, kad moterys ir vyrai – bjaurūs, išplerę, jūra – nuodinga, saulėlydis – mažų mažiausiai radioaktyvus. Jie ropoja po negyvos dykumos smėlį tarsi didžiulės lervos, kurioms nelemta pakeisti savo formos ir turinio į ką nors simpatiškesnį, kad ir į drugelį. Geriausia perspektyva – kandis, bet jie to nežino ir šildosi smėliuke, įsivaizduodami esą gražiausi šio pasaulio tvariniai. Kartais prasmenga į duobutę, bet smėlio liūto ten neranda ir saugūs išsiropščia į paviršių. Kartais nupuola nuo pasaulio krašto, bet ten turbūt taip pat minkšta, dėl to nenukentėję gali grįžti atgalios. Persirengimo kabinos čia perregimos, nes slėpti nėra ką – kūnai patys rėkte rėkia savo paslaptis. Kabinos virsta žvalgybos bokšteliais, iš kurių ne gelbėtojai, o skandintojai stebi savo teritoriją. Dar jos patogios karaliaus svitos paišdykavimams.
 |
| Amerikietiškos svajonės spalvos |
Režisierius su scenografu Gintaru Makarevičiumi ir kostiumų dailininke Sandra Straukaite, scenos grindis įvilkę į minkštą „smėlį“, aktorius – į minkštus, vilnoniais „antriniais lytiniais požymiais“ apsiuvinėtus kūnus, ir tobulus W. Gombrowicziaus žodinius žaidimus aptūloja glebia, tarsi viską sugeriančia ir nepaprastai išryškinančia, klampia aktoriaus kojai ir žiūrovo akiai materija. Ir tarytum apynasrį visam liulančiam daugiaprasmiškumui uždeda beveik agresyvaus konceptualumo rėmą: grotas. Jos, lyg per virbus būtų paleista silpna magnetinė srovė, traukia smėlio pilių dvariškius. Suliniuoja sceninį spektaklio pasaulį mums ir mus – spektakliui. Kuria dvi aiškias erdvines ir konceptualias plokštumas abipus aptvaro: jos – pavojingi pasauliai su tigrais ir hienomis, apgavystėmis ir ligotomis iliuzijomis. Kitoks socialiniu atžvilgiu ir tikrovės „lygumo“. Anapus – visada „kreiviau“ ir netikriau. Nesvarbu, iš kurios pusės žiūrėtum. Grotos šioje lygtyje – lygybės ženklas. Vienintelis nežinomasis – Ivona, kuri savo sceniniu ir nesceniniu buvimu griauna lygtį, nes žvelgia pro grotas, tarsi jos žvilgsnis eitų kiaurai ne tik pro jas, bet ir per visas sienas, sąlygiškumus, įvardijimus, normas, hierarchijas, visų visuomenių išsigalvotus gyvenimo „prisijaukinimus“. Dėl to ją reikia skubiai naikinti. Kitaip – langus pražiūrės, ir jie pradės rodyti ką nors per daug gražaus tolumoje ir ką nors per daug bjauraus tavo lango pusėje.
 |
| Princas Filipas (Andrius Bialobžeskis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Groteskas, parabolė, tragifarsas, absurdas ir simbolizmas, karikatūra, parodija – visi šie daugialypio tikrovės iškraipymo instrumentai čia laisvai migruoja iš pjesės į spektaklio pliušinius smėlynus ir atgal. Svarbiausia, kad šio judėjimo laukas anaiptol nėra vien paveikus scenovaizdis. Visų elementų jungtys, prasmės žiežirbos perteikiamos per aktorius. Atrodo, kad spektaklio „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ kūrybinei grupei pavyko nusipurtyti dulkes nuo profesijos – atgaivinti spalvas, išryškinti savo puikiai valdomo instrumentarijaus paletę. Aktorių balso ir judesio plastiškumas, gebėjimas keliais bruožais kurti ryškų šaržą, iš pažiūros lengvas buvimas anaiptol ne paprastoje šio spektaklio meninėje tikrovėje – visa tai groteskui ir satyrai suteikia fejerijos blizgesio.
Rolando Kazlo karalius Ignotas tarsi tapo proga aktoriui išreikšti savo įvairialypį talentą – už kiekvienos farso trelės kontrapunktu suskamba tamsios natos. Jaunos aktorės Severijos Janušauskaitės karalienė Malgožata (beje, šios aktorės debiutas tapo vienu didžiausių spektaklio atradimų) – itin dera prie viso spektaklio savo ištobulintu dirbtinumu, įmantriomis linijomis ir balso svingais. Andriaus Bialobžeskio princas Filipas virtuoziškai perteikia Gombrowicziaus teksto paradoksus. Jo figūroje tarsi sukoncentruotas visas užgrotinio pasaulio infantilumas ir žiaurumas, tuščias daugiažodiškumas. Vingri tarsi vandens gyvačiukė Aušros Pukelytės Iza, medūzų gracijos kupinos rūmų damos (Dalia Morozovaitė, Kristina Andrejauskaitė, Danutė Kuodytė, Asta Baukutė, Renata Kutinaitė), nuo saulės perkaitęs Šambelionas (Tomas Kizelis), princo sėbras Cirilas (Arnoldas Jalianiauskas), bestuburis Inokentas ir Ciprionas (Nerijus Gadliauskas), tobulai išmanantis susiliejimo su smėliu technologiją Kancleris (Vytautas Taukinaitis), nepaprastai reikšmingai įeinantis ir išeinantis monumentalusis Valentinas (Arūnas Storpirštis). Jie visi turi neprastą aktorių „žaislų“ arsenalą – groteskiškus kostiumus ir taip toliau. Režisierius ne vieną sceną įrašo į ritmiškų vokalinių disonansų penklinę, primindamas ankstesnio laikotarpio savo spektaklius. Ir aktoriai, atrodo, šiais įrankiais žongliruoja.
O šalia kone hipertrofuotos, ryškiausiais kontūrais apvedžiotos visuotinės aktorystės – nevaidinanti Ingridos Daunoravičiūtės Ivona. Neprofesionalo buvimas scenoje jau tradiciškai suponuoja jo „nevaidybos“ organiškumą teatrališkame fone. Šiame Jono Vaitkaus spektaklyje jis yra dar sutirštintas, tad Ivona išauga iš gardelio tarsi Alisa triušio name ir grasina jį sugriauti. Tyli, neaiški, erzinanti nenoru tapti jokiu personažu – nei absurdiškosios karalystės, nei menamos (?) jos anapusybės už grotų. Erzinanti ilgesingu žvelgimu į tolius, apie kuriuos mes net negebame svajoti, surėmę žvilgsnius į metalinius virbus. Jai galima viskas ir negalima nieko, nes be menamo padorumo ir palaikės hierarchijos kamanėlių žaislinis žirgelis subyra, ir nebėra kuo joti. Dėl to ją reikia išmesti iš savo paveiksliuko. Į kitą.
