Boris Tuch, Estija
„Juokdarys Balakirevas“ - paskutinioji ir neužbaigta Grigorijaus Gorino pjesė. Dramaturgas savo pjeses ištobulindavo per „Lenkomo“ teatro repeticijas, išmesdavo tai, kas nereikalinga, suteikdavo grakštumo kompozicijai. Gorinas mirė dar prieš tai, kai teatras ėmėsi šios pjesės ir - galbūt - nespėjo ištobulinti antrąjį veiksmą; šiaip ar taip, šis atrodo chaotiškas ir užtęstas. Beje, sutrumpinimai nepakenktų ir pirmajam veiksmui.
Bet tai - tik neįpareigojantys pastebėjimai. Pjesė dabar gyvuoja tokia, kokią ją stato teatrai. Tarp jų - ir Vilniaus rusų dramos teatras.
Statydamas „Juokdarį Balakirevą“ Algirdas Latėnas visiškai pasitikėjo dramaturginiu tekstu. Kartais - net pernelyg. Gorinas dėjo „riebų“ tašką (dažniau netgi šauktuką) vos ne kas antros scenos pabaigoje (galbūt, jei jis būtų deramai nugludinęs tekstą, to būtų išvengta). Sekdamas autoriaus pėdomis Latėnas pirmajame veiksme padarė du finalus, o antrajame netgi tris.
Iš pradžių noriu pakalbėti apie pagrindinius spektaklio trūkumus, kad vėliau galėčiau netrukdomas aptarti daugybę jo privalumų.
Dvi temos
Pjesėje ir spektaklyje yra dvi temos, dvi pagrindinės siužeto linijos, dvi tiesos. Pirmoji - mažo žmogaus, Preobraženskio pulko kareivio Vanios Balakirevo, kurio svarbiausias tikslas yra išgyventi permainų epochos sąlygomis, nežadančiomis (kaip mes visi turėjome progos įsitikinti!) nieko gero asmenybei, nelinkusiai nei žemintis, nei niekšingai elgtis. Išgyventi sunku, ypač kai tave „nusižiūrėjo“ iškart keletas labai svarbių asmenų: tai ir šviesiausiasis kunigaikštis Menšikovas, ir oberprokuroras Jagužinskis, ir vicekancleris Šafirovas, ir paika boba, istorijoje išlikusi Jekaterinos Pirmosios vardu, ir jos karūnuotasis sutuoktinis, išgyvenantis sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį: jis pastatė Rusiją piestu, bet amžiams likti tokioje pozoje nepatogu, o kaip veikti toliau, Petras Pirmasis nespėjo apgalvoti. Tokiomis sąlygomis Vaniai geriau neišsišokti ir elgtis tyliai, bet kartais tenka ir parodyti didvyriškumą.
Valentinas Kirejevas, vaidinantis caro juokdarį (t.y. žmogų, kuris retkarčiais mėgina pasakyti tiesą, karčią, žiaurią ir nuostabią - ir dažniausiai gauna už tai antausius), gan naivus, gan gudrus, ganėtinai žavus. Savo personažą jis vaidina įtikinamai, tačiau ne itin ryškiai. Juk šiam vaidmeniui reikėtų unikalaus aktoriaus: Balakirevas sukurtas maždaug toks pats, koks buvo nepamirštamame televizijos filme Bumbarašas. Tai - nemarus rusų folkloro herojus, kvailelis Ivanuška ir lėlė „cingu-lingu“ viename asmenyje, bet ne nerūpestingai pergalingas, o tragiškas (aukštasis menas turi daryti nuolaidų gyvenimo realybei!). Vaidmens tragiškoji tiesa yra tokia, kad išlikti nepakitęs (skirtingai nei jo prototipas tautosakoje) Vania negali: su vilkais gyveni, vilku ir kauki. Kartais tenka ir taip pasielgti, rinktis kompromisą. Nors tai ir kelia pasibjaurėjimą. Ir dar bjauriau, kad aplink visi išduoda vieni kitus, o prireikus ir tave išduos.
Šitą kompromisų neišvengiamumo pojūtį ir suvokimą, kad yra tokia riba, kurią peržengti nepažeidus savo žmogiškojo orumo neįmanoma, Kirevas perteikia geriausiai.
Bet Algirdo Latėno spektaklyje Vanios linija nėra pagrindinė. Jį labiau domina kita tema - valstybiškumo, ir kita tragiška figūra - Petras Pirmasis. Latėnas tiksliai suvokė, kad Gorinas panoro paversti tarsi vienas kito antrininkais visagalį imperatorių ir socialinių laiptų apačioje bestovintį Vanią. (Žinoma, ne visai ant žemiausios pakopos - juk Balakirevas yra bajoras, nors ir neturtingas, bet stovintys žemiau už jį į rūmų hierarchiją neįtraukiami). Petras Pirmasis buvo išduotas kaip ir Vania. Taip pat, kaip ir caro juokdarys, valdovas suvokia, kad visi jo geri norai žlugo!
Gorino juokdariška tragikomedija - nepaisant formos ekscentriškumo ir išgalvotos fabulos - stipriai susijusi su istorija. Ir Latėnas tai jaučia. Jo interpretuotas „Juokdarys Balakirevas“ priverčia prisiminti televizijos serialą „Rūmų perversmų istorija“ ir galėtų būti jo priešistore. Serialas prasideda Petro Pirmojo mirtimi, o čia mes matome paskutiniuosius jo gyvenimo metus. Baisius metus - kai imperatorius pajuto savo vilčių žlugimą.
Spektaklio scenografijoje (Gintaras Makarevičius ir Sandra Straukaitė) neatsitiktinai kartojasi laivo motyvas. Jekaterina ir jos freilina puošiasi burlaivio formos skrybėlaitėmis; rūmų scenos vyksta baltų burių fone, Petrui Pirmajam mirus jos pakeičiamos juodomis.
Laivo įvaizdis - Petro Pirmasis sukurtos imperijos įvaizdis. Ir ne vien dėl to, kad jis atvėrė Rusijai priėjimą prie jūros. Jam valdant karo laivus statydavo paskubomis, medienos nespėdavo tinkamai išdžiovinti - ir gan greitai šitie laivai supuvo; laivyną teko kurti iš naujo. Lygiai taip pat, skubėdamas, nepaisydamas sąnaudų, nesutikrindamas su brėžiniais, statė caras naująją Rusiją. Jo valdymo pabaigoje tapo aišku, kad gautas rezultatas buvo nepalyginamai mažesnis už išeikvotas perteklines jėgas, už žmogiškųjų ir materialinių šaltinių nuostolius. Šalis persitempė. Didžiulis ir nepaslankus burlaivis ėmė skęsti - ne dėl mūšiuose pramuštų skylių, o dėl savo supuvimo. Šį puvimą aprašė Gorinas, ir scenoje atkūrė Latėnas.
Valstybės valdovai
- Petras spektaklyje pernelyg nerimastingas, visai nepanašus į savo portretus, tapytus jam gyvam esant!
Ši frazė, nugirsta iš kolegos pagal profesiją (!!!) mane gerokai suglumino. Juk iš natūros pieštas portretas - vienoks žanras, o teatrinė fantazija istorine tema - visai kitoks. Juo labiau, kad Jevgenijaus Bočiarovo vaidyba turi savąją tiesą. Jo Petras pasimetęs, jaučiantis savo saulėlydį ir jo sukurtos valstybės netvirtumą.
Aš vengčiau lyginti personažą, kurį sukūrė Bočiarovas, su tuo, kaip vaidino Petrą Pirmąjį genialusis Olegas Jankovskis. Jeigu ne vienas „bet“: Maskvos „Lenkomo“ teatre imperatorius buvo ironiškai ir netikėtai inteligentiškas; jis buvo gerokai aukščiau savo dvariškių, o žiaurumo akimirkos būdavo lyg ir apsimetimas, lyg ir nevilties išraiška - kitaip su šitais žmonėmis neįmanoma!
Vaidybos subtilumu, niuansų įvairove Bočiarovas ženkliai silpnesnis už Jankovskį (ir tai ne priekaištas - Jankovskis gabūt buvo geriausias savo kartos aktorius. Jo netektis - po Jevgenijaus Leonovo, Aleksandro Abdulovo, Nikolajaus Karačencovo, o ir Grigorijaus Gorino - tapo tragiškąją „Juokdario Balakirevo“ paralele: Marko Zacharovo sukurta „Lenkomo“ imperija žlugo taip pat kaip ir Petro imperija)... Bet Bočiarovo sukurtas personažas kažkuo artimesnis ir istorijai, ir dramos esmei. Jo Petras Pirmasis iš tiesų yra barbaras - bet barbaras, kuris kartais savyje atranda kažką žmogiško ir suvokia, jog tai - geriausia, kas jame yra.
„Petro lizdo paukšteliai“, nuolat rezgantys vienas prieš kitą intrigas, Menšikovas (Aleksandras Agarkovas), Jagužinskis (Michailas Makarovas), Šafirovas (Vladimiras Serovas) - spektaklyje visai nekarikatūriški. Ir pabaisomis jų nepavadinčiau. Jie sugriuvo ir supuvo kartu su valstybe, virto korumpuotais valdininkais, jie beviltiškai ciniški... kaip visi politikai tais laikais, kai revoliucinės pertvarkos nepasiteisina. Taurūs žodžiai ir taurūs tikslai - tai dūmų uždanga plebėjams, o pačios labai svarbios personos, likimo pakylėtos iš purvo į valdžią, galvoja tik apie riebesnį kąsnį. Nepaisant to, visi trys personažai turi savotišką neigiamą žavesį. (O Jagužinskis, mėginantis įtikinti Balakirevą, kad būtent jis, oberprokuroras, davė nurodymą visiškai - laimė, ne po mirties - reabilituoti įkalintą juokdarį, akivaizdžiai primena Lavrentijų Beriją, po Stalino mirties paskelbusį amnestiją.)
Vulgari, netikusi ir tuo pat metu geraširdė Jekaterina (Anžela Bizunovič) - viena iš spektaklio sėkmių. Ypač pirmajame veiksme. Antrajame aktorė pernelyg dažnai pamiršta, kad jos personažas nuo patirtų sukrėtimų yra kiek nesveiko proto...
Vadovaujamas plakiko Šapskio (Jurij Ščiuckij) juokdarių kvartetas labai tiksliai perteikia to laikotarpio šiurkštų „humorą“, tačiau juokdariams kiek trūksta individualumo. Kaip ir beveik visiems (iškyrus Jekateriną) moterų personažams. Matyt, jiems režisierius skyrė mažokai dėmesio.
Juokdarių kepurės, kurias balandžio 1-ąją priversti užsimaukšlinti labai svarbūs asmenys, panašios į cerkvių kupolus, bet tai galima pastebėti tik tada, kai pasirodo Menšikovas, kurio kepurė atkartoja siluetus, primenančius lyg ir Vasilijaus Palaimintojo katedros, lyg ir Išganytojo Krauju kupolus. (Kadangi aš spektaklį žiūrėjau Peterburge, tai greičiau pastaruosius). Finale šie kupolai susideda į šventovės vaizdinį. Šventovės, pastatytos atskirų valdovų ir milijonų Ivanų krauju.
Latėnas sukūrė stilingą ir efektingą spektaklį, kuriame nėra nieko panašaus į banalų ir vulgarų stilių á la russe, bet yra grėsmingas grožis ir skausmas. Tai, žinoma, ne Gogolio „pasauliui matomas juokas per pasauliui nematomas ašaras“. Ašaros čia akivaizdžios, o juokas kartus. Toks jau tas žanras - tragifarsas!
P.S. Aš ne pirmąjį kartą mačiau Lietuvos rusų dramos teatro spektaklius. Kadaise (berods, 1977 metais) jis buvo atvykęs gastrolių į Taliną su nuostabiais pastatymais: Gogolio „Mirusiomis sielomis“ ir Slowackio „Marija Stiuart“; su stipria ir gerai subalansuota trupe dirbo puikūs režisieriai. Vėliau, jau „susitikimų Rusijoje“ metu, teatras dažniau nuvildavo - aktoriai tebebuvo nuostabūs, bet tikro meninio vadovavimo stoka (o sprendžiant iš visko, tiesiog antimeninis vadovavimas) gadino vaizdą. „Vargas dėl proto“ ir „Juokdarys Balakirevas“ pirmiausia byloja apie sugrįžusią į teatrą aukštąją scenos kultūrą. O tas faktas, kad iš penkių garsiausių Lietuvos režisierių (Nekrošius - Tuminas - Vaitkus - Koršunovas - Latėnas) du dirba su Rusų teatru, sukelia tiesiog baltą pavydą.
Vertė Sigita Stanaitytė
