Gyvenimas SMS-uose

Vaiva Grainytė 2010-04-26 Menų faktūra
„Mylimiausi”. KMT nuotrauka

aA

Pro Kauno mažąjį teatrą kasdieną praeinu mažiausiai porą kartų, tačiau koją į šią vietą paskutinį kartą įkelti teko prieš aštuonerius-devynerius metus, kai su klasiokais - jaunaisiais vaidintojais - šio teatro scenoje vaizdavome pseudoantikinius veikėjus iš Justino Marcinkevičiaus pjesės apie Ikarą. Iš visų Kauno rajonų suvažiavusios dramos būrelių mokytojos savo sąsiuviniuose nuobodžiaudamos dėjo pliusus ir minusus - toks komisijos darbas. Gaila, neturiu jokių buvusios dramos būrelio mokytojos kontaktų - parašyčiau SMS´ą, pasiteiraučiau, kaip sekasi. Įsivaizduoju: mokytoja, jeigu tik naudojasi šia telefono funkcija, atrašo: „O, labukas, šimtas metų“. Ir tada mes einame į „Suflerio būdelės“ barą, kurio veidrodinis koridorius tuo pačiu yra ir Mažojo teatro kasa bei rūbinė...

Na, pastaroji įsivaizduojamų įvykių raida nėra labai jau įdomi ir intriguojanti. Apie galimas trumpųjų žinučių peripetijas ir intrigas kur kas geriau savo pjesėje „Mylimiausi“ pasakoja šveicarų dramaturgė Laura de Week ir šios jaunos autorės pjesę pastatęs režisierius ir Mažojo teatro meno vadovas Vytautas Balsys. Premjeriniame spektaklio interviu iš Balsio lūpų nuskambėjęs „Mylimiausių“ sugretinimas su chrestomatiniu Čechovo dramaturgijos apibrėžimu, pastarąjį perfrazuojant: „ Žmonių likimai dūžta, kol jie rašo SMS žinutes“, itin taiklus.

Spektaklio personažai - studentai, kurių gyvenimo branduolį sudaro, regis, klasikiniai studentiško gyvenimo elementai: „biblė“, „egzai“, užtinusios akys, cigaretės, „varom ten ir ten“ ir, žinoma, komplikuoti meilės reikaliukai. Aktorių kuriami personažai primena gerai atpažįstamus tipažus iš amerikietiškų arba australiškų serialų paaugliams. Šie jau kažkur matyti „svenai“, „julės“, „lylės“ ir „darijai“, patekę į teatro sceną, įgyja aštresnių, parodijai būdingų bruožų. Todėl Editos Niciūtės įkūnijama seksuali „kačiukė“, būsima vaidybos studentė Julė, nuolat juokins savo nelabai protingais pareiškimais bei išvadomis, Joanos Gimberytės-Juronės psichologijos studentė Lylė - jaunatvišku dramatizmu, Miglės Pauliukaitytės įkūnijama būsima filosofė primins jaunos, „itin tvarkingos“ ir dirglios intelektualės tipą.

Nervingasis Ramūno Šimukausko Darijus ir iškalbingasis Remigijaus Endriukaičio Svenas, kaip ir priklauso į „vaikinų“ ir „merginų“ sferas suskirstytuose serialuose (šiuo atveju - pjesėje), reikalingi kaip varomieji, panelių konfliktus sukeliantys, subjektai. Šių veikėjų susidūrimai su moteriškosios lyties personažais sukelia melodramatiškas situacijas bei „studentiškas“ širdies reikalų mikrotragedijas.

Sauliaus Bagaliūno Filipas egzistuoja merginų kalbose - sceniniame veiksme šis personažas nedalyvauja, kadangi „visą laiką mokosi“. Aktoriui tenka scenų pranešinėtojo funkcija. Filipo personažas egzistuoja veikėjų pokalbiuose.

Spektaklio tempas - spartus ir ritmiškas. Subtili ir neįkyri kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika, primenanti klubinės aplinkos garsus, spektaklyje veikia kaip metronomas, padedantis nenukrypti nuo

tikslaus tempo. Vizualinė pusė taip pat pataiko į taktą. Skoninga, funkcionali Artūro Šimonio scenografija, šiuolaikiški, iš kasdienybės atkeliavę personažų rūbai dera prie akustinės spektaklio linijos. Aktorių vaidyba čia irgi itin tiksli - kiekvienas veido virptelėjimas ir intonacija atseikėjami mililitro tikslumu: vietoj utriruoto samčio aktoriai savo personažams skiria po šaukštą ironijos.

Spektaklio veikėjų gyvenimas lekia kaip atskirų epizodų virtinė - matome nuotrupas iš bendravimo, pasimatymų, santykių aiškinimosi, ruošimosi egzaminams... Pusė veikėjų gyvenimo vyksta SMS´uose. Trumposios, vienas kitam adresuotos personažų žinutės balsiai keliauja menamais telefonų ekranais. Žiūrovų ausis užplūsta šveplų deminutyvų ir trumpinių lavina. Visi vietos ir laiko derinimai, savo jausmų įvardijimai, pasiteiravimai, palydimi „bučkių“, „labukų“, „ikiukų“ bei nepadorių žodžių trumpinių, skamba kaip įgarsintas tavo asmeninio mobilaus telefono turinys. Juokinga.

Sceninio veiksmo eigoje personažų santykiai komplikuojasi - kuriasi meilės trikampiai bei pavydo stačiakampiai. SMS´ai iš deminutyvų išauga į isteriškus grasinimus bei siuntimą velniop (Lylės žinučių virtinė Julei). Susidariusi įtampa sprogsta - sužinome, jog nusižudė Filipas. Mirties priežastis: SMS.

„Mylimiausių“ nepavadinsi metų sensacija ar pribloškiančiu atradimu. Tai - tiesiog skoningas ir kokybiškas kūrybinės grupės darbo rezultatas.

Išėjus iš spektaklio režisieriui norėjosi nusiųsti žinutę: „Liuks. Čia dar sugrįšiu“.

 

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.