Gyvenimas SMS-uose

Vaiva Grainytė 2010-04-26 Menų faktūra
„Mylimiausi”. KMT nuotrauka

aA

Pro Kauno mažąjį teatrą kasdieną praeinu mažiausiai porą kartų, tačiau koją į šią vietą paskutinį kartą įkelti teko prieš aštuonerius-devynerius metus, kai su klasiokais - jaunaisiais vaidintojais - šio teatro scenoje vaizdavome pseudoantikinius veikėjus iš Justino Marcinkevičiaus pjesės apie Ikarą. Iš visų Kauno rajonų suvažiavusios dramos būrelių mokytojos savo sąsiuviniuose nuobodžiaudamos dėjo pliusus ir minusus - toks komisijos darbas. Gaila, neturiu jokių buvusios dramos būrelio mokytojos kontaktų - parašyčiau SMS´ą, pasiteiraučiau, kaip sekasi. Įsivaizduoju: mokytoja, jeigu tik naudojasi šia telefono funkcija, atrašo: „O, labukas, šimtas metų“. Ir tada mes einame į „Suflerio būdelės“ barą, kurio veidrodinis koridorius tuo pačiu yra ir Mažojo teatro kasa bei rūbinė...

Na, pastaroji įsivaizduojamų įvykių raida nėra labai jau įdomi ir intriguojanti. Apie galimas trumpųjų žinučių peripetijas ir intrigas kur kas geriau savo pjesėje „Mylimiausi“ pasakoja šveicarų dramaturgė Laura de Week ir šios jaunos autorės pjesę pastatęs režisierius ir Mažojo teatro meno vadovas Vytautas Balsys. Premjeriniame spektaklio interviu iš Balsio lūpų nuskambėjęs „Mylimiausių“ sugretinimas su chrestomatiniu Čechovo dramaturgijos apibrėžimu, pastarąjį perfrazuojant: „ Žmonių likimai dūžta, kol jie rašo SMS žinutes“, itin taiklus.

Spektaklio personažai - studentai, kurių gyvenimo branduolį sudaro, regis, klasikiniai studentiško gyvenimo elementai: „biblė“, „egzai“, užtinusios akys, cigaretės, „varom ten ir ten“ ir, žinoma, komplikuoti meilės reikaliukai. Aktorių kuriami personažai primena gerai atpažįstamus tipažus iš amerikietiškų arba australiškų serialų paaugliams. Šie jau kažkur matyti „svenai“, „julės“, „lylės“ ir „darijai“, patekę į teatro sceną, įgyja aštresnių, parodijai būdingų bruožų. Todėl Editos Niciūtės įkūnijama seksuali „kačiukė“, būsima vaidybos studentė Julė, nuolat juokins savo nelabai protingais pareiškimais bei išvadomis, Joanos Gimberytės-Juronės psichologijos studentė Lylė - jaunatvišku dramatizmu, Miglės Pauliukaitytės įkūnijama būsima filosofė primins jaunos, „itin tvarkingos“ ir dirglios intelektualės tipą.

Nervingasis Ramūno Šimukausko Darijus ir iškalbingasis Remigijaus Endriukaičio Svenas, kaip ir priklauso į „vaikinų“ ir „merginų“ sferas suskirstytuose serialuose (šiuo atveju - pjesėje), reikalingi kaip varomieji, panelių konfliktus sukeliantys, subjektai. Šių veikėjų susidūrimai su moteriškosios lyties personažais sukelia melodramatiškas situacijas bei „studentiškas“ širdies reikalų mikrotragedijas.

Sauliaus Bagaliūno Filipas egzistuoja merginų kalbose - sceniniame veiksme šis personažas nedalyvauja, kadangi „visą laiką mokosi“. Aktoriui tenka scenų pranešinėtojo funkcija. Filipo personažas egzistuoja veikėjų pokalbiuose.

Spektaklio tempas - spartus ir ritmiškas. Subtili ir neįkyri kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika, primenanti klubinės aplinkos garsus, spektaklyje veikia kaip metronomas, padedantis nenukrypti nuo

tikslaus tempo. Vizualinė pusė taip pat pataiko į taktą. Skoninga, funkcionali Artūro Šimonio scenografija, šiuolaikiški, iš kasdienybės atkeliavę personažų rūbai dera prie akustinės spektaklio linijos. Aktorių vaidyba čia irgi itin tiksli - kiekvienas veido virptelėjimas ir intonacija atseikėjami mililitro tikslumu: vietoj utriruoto samčio aktoriai savo personažams skiria po šaukštą ironijos.

Spektaklio veikėjų gyvenimas lekia kaip atskirų epizodų virtinė - matome nuotrupas iš bendravimo, pasimatymų, santykių aiškinimosi, ruošimosi egzaminams... Pusė veikėjų gyvenimo vyksta SMS´uose. Trumposios, vienas kitam adresuotos personažų žinutės balsiai keliauja menamais telefonų ekranais. Žiūrovų ausis užplūsta šveplų deminutyvų ir trumpinių lavina. Visi vietos ir laiko derinimai, savo jausmų įvardijimai, pasiteiravimai, palydimi „bučkių“, „labukų“, „ikiukų“ bei nepadorių žodžių trumpinių, skamba kaip įgarsintas tavo asmeninio mobilaus telefono turinys. Juokinga.

Sceninio veiksmo eigoje personažų santykiai komplikuojasi - kuriasi meilės trikampiai bei pavydo stačiakampiai. SMS´ai iš deminutyvų išauga į isteriškus grasinimus bei siuntimą velniop (Lylės žinučių virtinė Julei). Susidariusi įtampa sprogsta - sužinome, jog nusižudė Filipas. Mirties priežastis: SMS.

„Mylimiausių“ nepavadinsi metų sensacija ar pribloškiančiu atradimu. Tai - tiesiog skoningas ir kokybiškas kūrybinės grupės darbo rezultatas.

Išėjus iš spektaklio režisieriui norėjosi nusiųsti žinutę: „Liuks. Čia dar sugrįšiu“.

 

recenzijos
  • Tiesa apsimetinėjimo mene (1): „Bohema“

    Anželikos Cholinos raktažodis „Bohemos“ spektaklyje neabejotinai yra įtaigiai (ne)sumeluotas jausmas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba kalbant apie teatrą – melavimo ir apsimetinėjimo meną.

  • abcd prie teatro laužo

    Režisierius Justinas Vinciūnas „Pranašystėje“ eksperimentuoja ir su tekstu, ir su aktoriais. Jis nesistengia akcentuoti nei handkiškų nuojautų, nei aktorių bendrystėje besirandančių blyksnių.

  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.