Asta Anrikonytė
Naujoje operoje apmąstomos V.Kudirkos idėjos ir darbai
Naujos lietuviškos operos „Pasaulio dangoraižis“ kūrėjai tautinės šventės proga pakvietė apmąstyti, anot jų, tikrų, o ne laikinų Lietuvos asmenybių būties prasmę.
Opera įkūnyti istorinės asmenybės (ir dar politiko!) atminimą nenuslystant į nykų iliustravimą - sunki užduotis. Tačiau to nepabūgo kompozitorius Algirdas Martinaitis ir žurnalistas Andrius Vaišnys. Jie ėmėsi šio žanro veikalo, kad paminėtų XIX a. nacionalinio sąjūdžio įkvėpėjo Vinco Kudirkos gimimo 150-metį.
Šis tandemas, padedamas dailininko Jono Arčikausko ir režisieriaus Jono Vaitkaus, sostinės Rusų dramos teatre trečiadienį pristatė operą „Pasaulio dangoraižis“, naujai apmąstančią V.Kudirkos idėjas, darbus, gyvenimą. Veikalą atliko Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas), kamerinis choras „Brevis“ (meno vadovas Gintautas Venislovas) ir grupė solistų. Projektą inicijavo viešoji įstaiga „Cantus firmus“.
Rūpėjo žydų tema
„Monumentų epocha praėjo“, - sakė ilgametis V.Kudirkos kūrybos tyrinėtojas A.Vaišnys. Libreto kūrėjui su operos bendraautoriais labiausiai rūpėjo aktualizuoti tautos gerovei savo gyvenimą paaukojusio visuomenininko patirtį ir įžvalgas. Viena jų - dangoraižis, kaip naujojo amžiaus pasaulis, - tą vakarą kai kam gal sukėlė asociacijų su statiniu sostinės dešiniajame Neries krante, o improvizacija V.Kudirkai rūpėjusia žydų tema - minčių apie dabarties aktualijas.
Ausis kartkartėmis pasiekdavo žodžiai „kyšis“, „viršininkai“, „apgaulė“, „baimė“, o veikėjai žydai spektaklyje buvo padabinti Kalėdų Senelio barzdomis. Tačiau suvokti subtilesnių libreto niuansų ir vingių nepadėjo net ir nemokamai dalinta spektaklio programėlė su siužeto santrauka. Atrodo, libreto autorius iš žiūrovų tikėjosi ne menkesnio už savo paties žinių bagažo apie V.Kudirką ir jo epochą, nuo kurių atsispiriant jau galima įvairiai improvizuoti, surandant taiklių sąsajų su šiandiena. Tuomet galbūt būtų įmanoma peržvelgti tankų „Pasaulio medžio“ alegorijų, vizijų ir manieringo teksto raizginį.
Režisierius kapituliavo
J.Vaitkus kapituliavo dar prieš operos premjerą pareikšdamas, jog veikalo idėja jam įtartina, be to, esą ir laiko pritrūkę labiau įsigilinti į istoriją, sukurti savo viziją. Režisierius perdavė šią misiją kompozitoriui su dailininku ir - laimei! - tik šiek tiek apgadino jų puikų darbą. Libreto ir režisūros spragas užlopė nepaprastai sodri, dramaturgiškai raiški, kupina spalvingų aliuzijų - nuo baroko iki klezmerių melodijų - A.Martinaičio muzika ir taiklūs J.Arčikausko štrichai. To pakako jaudinamai įkūnyti tautos šauklio gyvenimo dramą.
J.Arčikausko videoinstaliacija ir negausus, bet iškalbingas scenovaizdis sugebėjo perteikti ir muzikos nuotaikas, ir ritmą, ir idėjinį operos patosą, retro koloritą. Dailininkas suteikė kančios motyvui vos ne fizinį intensyvumą. „Mane domino V.Kudirkos asmenybės vidinė galia, žmogaus kūrėjo dvasinis gyvenimas“, - sakė J.Arčikauskas.
Atrodė perdėm komiškai
V.Kudirkos vaidmens atlikėjas Audrius Rubežius išryškino savo personažo herojinį pradą - jo Vincas rūstus ir tragiškas, be šešėlio linksmumo, apie kurį prieš operos premjerą užsiminė A.Vaišnys. Asta Krikščiūnaitė nuosekliai įkūnijo mąslią, pasiaukojančią Valeriją - tarsi apibendrintą motersangelo sargo paveikslą. Algirdo Januto sudainuota Juodojo daktaro Markuzono vėlė atrodė perdėm komiškai.
Daug satyros žadėję operos kūrėjai šį pradą ryškiausiai perteikė Žandaro personažu (Ignas Misiūra). Dar kitokį - žaismingą pasaulį - savo personažams sukūrė Rafailas Karpis. Po du vaidmenis atliko ir Giedrius Žalys bei Andrius Apinis.
„Cantus firmus“ atstovai pažadėjo, kad šios operos gyvenimas premjera nesibaigs.
Priminė Kristaus kančią
Laimutė Ligeikaitė,
muzikologė
„Pasaulio dangoraižis“ - sodrus ir stiprus A.Martinaičio kūrinys. Operos tekstas salėje buvo girdimas prastokai, bet jo net nereikėjo: siužetą puikiai perteikė muzika - ir dramaturgija, ir tembrais, ritmika, štrichais, intonacijomis. Ko neišgirdau vokalistų partijose, išgirdau orkestre. Manau, visiškai pasiteisintų koncertinė šios operos versija. Premjeroje pasigedau taiklesnio režisūrinio sprendimo: artistai scenoje judėjo keistai, šiek tiek trukdė įsijausti į kūrinį. O videoinstaliacija įtikino. Ji lyg apeliavo į Kristaus kančią. V.Kudirkos tarnystė tautai taip pat buvo savotiška kančia.“
