Prabėgo šitiek laiko, viskas pasikeitė, o žiūriu į Polikevičiūtės Juliją, ir sugrįžta prarastas lietuvių teatro skaistumas. Palaikiai drabužėliai, burnoje besiveliantys žodžiai, sutrikimas, – tai ne tik Julijos bruožai. Tai ir toji neišmokta, neįvaldyta vaidyba.
Priešpremjeriniai Bagossy’o interviu, kuriuose kažkodėl kalbėta apie emigraciją bei socialinį neteisingumą simptomiškai signalizavo apie neaiškų, išskydusį spektaklio fokusą. Šalia gerokai senstelėjusios spektaklio kalbos ir nuolat stringančio ritmo, tai yra didžioji „Lilijomo” bėda.
Per visą spektaklį režisierius eina paskui dramaturgo žodį, žanrinėmis scenelėmis iliustruoja tekstą. O potekstės? O prasmės? O spektaklio kelias iki finalinės žvaigždės? Viešpatauja buitis. Finalą ji tiesiog užmuša.
Teatro vadovybės pasirinkimas „Lilijomo“ pastatymui pakviesti tos aplinkos žmogų, žinantį pjesę ir įvairias jos interpretacijas, pasiteisino šimtu procentu. Šis darbas tapo tikra kelione visiems jo kūrėjams.
