Spektaklis „Kaligula“ iškelia retorinį klausimą: su kuo mums tapatintis esant šiai egzistencinei pandemijos krizei – su pačiu Kaligula, o gal su jo valstybės personažais, prisitaikančiais, tylinčiais, laukiančiais?

Režisierius iškėlė uždavinį jauniesiems aktoriams maksimaliai tiksliai suvaidinti iki tobulybės estetizuotą minios kūną, parodant, kaip masinė sąmonė ištirpsta šiuolaikinių narkotikų bei totalios ideologijos debesyse.

Žiūrint „Portalą“ sunku išvengti asociacijų su Andriaus Blaževičiaus filmu „Šventasis“ – atrodo, kad Marius Repšys tęsia filme sukurtą vaidmenį, perkeltą į teatro sceną.

Distopijai pasirinkus iš aukšto žvelgiančiųjų ironišką poziciją, nebeliko tikro žmogaus, su kuriuo fikcijoje turi tapatintis skaitytojas. Liko tik adekvačiai suvokti moterų įgalinimo negebantis žvilgsnis.

Nors ir prasideda nuo keiksmų, šis spektaklis, kaip jau sufleruoja pavadinimas [„SoDra, Mon Amour“], nėra pagiežingas pykčio laiškas kiekvienam institucijos kampeliui.

„Detoksikacija“ nepretenduoja į režisūrines naujoves, įspūdingas formas ar teatro kontekste išskirtinį kūrinį. Jis leidžia patirti asmeninę detoksikaciją ir teigia atnaujinto artumo galimybę.

Oskaro Koršunovo „Otelas“: norint šią klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, pirmiausia reikėtų į ją pažvelgti iš kokios nors kitos, nei vidurinės kartos baltojo europiečio, pozicijos.

Kalbų apie dulkinimąsi daug, slidi riba nuklysti į bespalvę vulgarybę, bet visa apimanti, akis ir ausis užliejanti desperacija, veikėjų noras pasijusti gyvais, mylimais ar bent geidžiamais, išlygina svarstykles.