Nors remiasi ir vaizduoja tradicijas, iš tiesų „Omaras“ kalba apie kančios fenomeną. Tiksliau, apie kančią kaip fenomeną, turintį neribotą išraiškos formų įvairovę.
Judėjimas tarp įvairių teatrinės iliuzijos kūrimo ir griovimo registrų yra viena pamatinių spektaklio „Apmąstant omarą“ poetikos priemonių, įtraukiančių į aktyvų dalyvavimą ir žiūrovus.
„Audra“ – dar viena teatro pasaka, leidžianti palaimingai būdrauti, vengiant realybės. Kartais atrodo, kad be pasakų žmonės pražūtų. Kartais – kad taip ir [i]prapasakaujami[/i] ištisi dešimtmečiai.
„Vakarų krantinė“ nustebino paliudydama, kad Adomas Juška gali pasitelkti ir kitokių raiškos priemonių, žengti arčiau šiandienos, išsaugodamas gylį.
Stebint tai, ką lengviausia būtų pavadinti karštinės sapnu, nesunku Jo Strømgrenui pavydėti vaizduotės, regis, niekada nesusidūrusios su savicenzūra.
Omarais tampame ir mes. Ar galime save įsivaizduoti tame verdančiame vandenyje. Ar galime pripažinti, kad jau jame esame ir kad visi mūsų fiziniai ir nervų „perkaitimai“ yra ir mūsų būsena, ir jos priežastis.
Tai, ko labiausiai bijojau eidama į spektaklį, tapo didžiausia jo verte: žmogus, ne apmąstantis, o švelniu žmogiškai ironišku būdu išjaučiantis žvėriškus, nepamatuojamus gyvūno instinktus.
Jurijus Butusovas pasiūlė ano amžiaus režisūrines viliones, pompastiškas ir išsikvėpusias. <…> Senojo teatro prisirišimas prie anos „seno gero teatro“ kultūros stebina, nes kontekstai seniai pakitę.
„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liko kaip teatrinė regykla be pagrindinio elemento – išgyvenimo; kelių meninių stilių samplaika, bandančia pataikyti į šiandienos gyvenimo pasąmonę.
