Gruodžio 17, 18 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Klaipėdos universiteto studentai, susibūrę į „trupę p.s”, vaidino premjerą „Grybų karas” (pagal Justino Marcinkevičiaus poemą). Režisierius - Valentinas Masalskis.
Kiekvienas susitikimas su nauja, nepažįstama teatro komanda jaudina ir žadina profesinį smalsumą: kokie ateina žmonės, ką jie sugeba, koks dabar yra jų profesinio augimo etapas, kokia teatro kryptis jiems įdomi, koks komandos lyderio vaidmuo, kokia galėtų būti jų teatrinė ateitis... Klausimų daug. Pamatęs vieną jaunos trupės spektaklį, į visus klausimus neatsakysi. Gali tik spėlioti, gręždamasis atgal ir ieškodamas panašumų kitų teatro bendruomenių patirtyse.
Gaila, nemačiau tikros „Grybų karo” premjeros - buvau pakviestas į gruodžio 16 d. vykusią viešą peržiūrą-repeticiją, kurią žiūrėjo LNDT darbuotojai, teatro bendruomenės nariai, žurnalistai. O spektaklis skirtas vaikams, tad pasitikrinti, kaip mažieji reaguoja į vaidinimą nebuvo galimybės. Tačiau matytas vaidinimas nudžiugino kaip išmintingos teatro pedagogikos pavyzdys.
Kaip rašoma internetiniame „trupės p.s.” puslapyje, jaunimą nuo 2008-ųjų ugdo Valentinas Masalskis: iš pradžių - Vilniaus kolegijoje, o nuo 2011-ųjų - Klaipėdos universitete. Taigi ketveri metai sutelkto darbo vadovaujant vienam pedagogui, kuriam teatras - rimta vertybė, o studentai - svarbi profesinio gyvenimo dalis, sukūrė ir rezultatą: aktorių ansamblį - muzikalų, ritmišką, plastišką. Būtent ansambliškumu, teatrine žaisme ir pasižymi „Grybų karas”: čia neįmanoma išskirti vieno vaidintojo, svarbūs - visi, kiekvienas - aktyvi žaižaruojančios humoru klounados dalis. Laima Akstinaitė, Diana Birenytė, Ieva Gintautaitė, Deimantė Grigaitytė, Margarita Intaitė, Neringa Krunglevičiūtė, Jūratė Leinartaitė, Evelina Lozdovskaja, Ieva Mikėnaitė, Elena Ozarinskaitė, Raminta Šniaukštaitė ir Martynas Enčius vaidinimo metu turi tiksliai matyti bei girdėti vienas kitą, antraip sutriks spektaklio ritmas, sugrius išraiškingos, skulptūriškos mizanscenos, sunyks kolegų azartas.
Klounai ne vaidina „Grybų karą”, o žaidžia jį (beje, nors kūrinys parašytas 1958-aisiais, bet jokio „pasenėjimo” nesijaučia ir net kyla „nedoras” įtarimas, kad ši poema mūsų teatrų scenose pergyvens visas garbaus kūrėjo istorines dramas!). Jei teatre „Lėlė” Algirdo Mikučio 2010-aisiais režisuotame muzikiniame dramos spektaklyje „Grybų karas”, pasitelkus pirotechnikos efektus, išties vyravo „militaristinė” dvasia, siekta kurti rimto karo iliuziją, pabaigoje net ir žiūrovai turėjo mesti kamuoliukus scenon į „blogiečius”, tai klaipėdiečių studentų vaidinime svarbesni ne karo reikalai, o pati veikėjų pasikeitimo galimybė „čia ir dabar”. Štai tūla klounė (Jūratė Leinartaitė) vieną akimirką - šmaikščios masinės scenos dalyvė, kitą, krūtinę pasidabinusi trimis beretėmis, jau karingoji Baravykienė. 40 spektaklio minučių pralekia greitai - ir vėl klounų dvyliktukas tariasi, kur statyti skrynutę, iš kurios tarsi ir kilo jų „Grybų karo” žaidimas...
Spektaklis pradedamas ryto mankšta: štai vienas strazdanotas klounukas atitipena, kovodamas su žiovuliu ir sąstingiu, keliais judesiais žadina kūną; pasirodęs antras strazdanius budina save kitų judesių kombinacija; vėliau atmina trečias; galop scenon sugriūva visas klounų dvyliktukas. Bet čia mes, žiūrovai, matome veikėjų mankštą vienu intensyviu ritmu, o režisieriui ji - būdas ne vien pradėti spektaklį, bet ir jaunų aktorių energijos, emocijų provokavimas veiksmu. Ritmas - svarbus režisieriaus ginklas „Grybų kare”!
Dailininkė Renata Valčik - rimta talkininkė režisieriui. Spektaklis - mažo biudžeto, galvota apie jo mobilumą, tad vaizdinis sprendimas itin lakoniškas. Atitinkamai apšvietus scenos atpakalį, keičiasi jo spalva. Svarbus vizualus veikėjų įvaizdis. Juodi skirtingai detalizuoti kostiumai klounams suteikia elegancijos ir net savotiško griežtumo (bet kokie linksmi riestanosiai juodi batukai!), o spalvotos detalės (beretės, šalikiukai), kurias veikėjai randa paslaptingoje skrynutėje su užrašu „Grybų karas”, padeda ryškinti grybų charakterių bruožus. Beje, nėra dviejų vienodų šukuosenų. Ir kas tik nepadaryta su merginų plaukais!..
V. Masalskiui svetimas buitinis teatras, tad ir veikėjų kalba čia - ne šiaip „tarškėjimas virtuvėje” ar patetinė deklamacija, o ritmiškai organizuota muzikinė kalbėsena, vietomis pereinanti į dainavimą (kompozitorė - Nijolė Sinkevičiūtė).
Pedagoginė ir net žmogiška atsakomybė už studentus šiais laikais gana reta. Kiek stebiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų diplominius spektaklius, jaunųjų profesinę pradžią (kartais sykiu ir pabaigą, deja), likimai klostosi prieštaringai. Vieni kursų vadovai galbūt profesine prasme naudingai „knibinėjasi” su studentais akademijos auditorijose, bet nesukuria spektaklių, kuriuos būtų galima vaidinti publikai (repertuaro požiūriu studentai išeina „pliki, basi” - gerai, jei jaunų aktorių ieško kuris nors valstybinis teatras). Kiti, savo teatrus įkūrę režisieriai, su jaunimu dirba iš peties, suprasdami, kad ką pasės - tą patys, kurdami spektaklius, ateityje ir pjaus (ryškiausias pavyzdys - Aido Giniočio ir „Atviro rato” atvejis; tik praktika rodo, kad visos teatrinės meilės tarp režisierių ir aktorių vėliau ar anksčiau išblėsta, o duoti pažadai - sulaužomi, deja). Pasitaiko, kad kursas „keliauja” iš rankų į rankas: jį renka vieni pedagogai, vėliau dėl įvairių priežasčių jie keičiasi ir galiausiai už kursą kaip ir niekas neatsako, nors formaliai nieko neprikiši: vadinami finansiniai „krepšeliai” juda teisinga linkme, diplominiai spektakliai parodomi po vieną kartą, o visagalė rinka atseit viską išsprendžia pati...
Šis kursas pažymėtas ryškios V. Masalskio asmenybės ženklu. Tai, kad „Grybų karą” Lietuvos nacionalinis dramos teatras įtraukė į savo repertuarą, daug pasako apie teatro pasitikėjimą ir kursu, ir pirmiausiai jo vadovu. (Beje, keičiantis LNDT vadovams spektaklių vaikams pozicija šiame teatre buvo kurį laiką apleista.) Žinoma, kurso sudėtis (11 merginų ir 1 vaikinas) kelia repertuaro formavimo sunkumų (panašiai dėl vaikinų stygiaus yra vargusi Veltos ir Vytauto Anužių „Dramos klasė”). Tikėkimės, kituose kurso spektakliuose ateityje galėsime atidžiau įsižiūrėti į studentų individualybes - dabar ansambliškumo diktatas savotiškai juos lyg ir suvienodina. Tokia jau ta teatro pedagogikos dalia - vis nauji profesiniai galvosūkiai...
Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė
