Šių metų birželio 5 d. Vroclavo teatre Współczesny įvyko Cezario Graužinio spektaklio pagal Williamo Shakespeare´o „Karalių Lyrą“ premjera. „Man „Karalius Lyras“ turi ypatingą, keistą savybę - iš pat pradžių jaučiu, kad šis pasakojimas negalėjo pakrypti kita linkme, viskas yra tarytum nulemta iš anksto. Tai veikalas apie lemtį kaip reiškinį - tai lyg nuodai; kartu tai gana šmaikšti istorija“,- sakė režisierius laikraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistei. Spektaklis iškart susilaukė daug vertinimų. Pateikiame jo recenzijas.
Meistro pėdomis
Łukasz Drewniak, Dziennik nr 142 „Kultura“, 2009 birželio 19 d.
Kas matė Eimunto Nekrošiaus Shakespeare´o trilogiją, Tumino ir Koršunovo spektaklius, neabejos, kad yra lietuviškas Shakespeare´o statymo būdas. Graužinio „Lyras“ Vroclave eina pramintu keliu.
Įtariu, kad Cezaris Graužinis nesiryžtų šio spektaklio parodyti Vilniuje. Egzistuoja kažkas panašaus į lietuvišką „Karaliaus Lyro prakeiksmą“. Būtent ties šia tragedija suklupo Nekrošius. Dirbo su ja keturis metus nuo 1987 iki 1991-ųjų, nebaigė. Nepakėlė nei šedevro spaudimo, nepateisino Europos ir Amerikos žiūrovų, mačiusių jame „baltiškąjį Robertą Wilsoną“, lūkesčių. Atsimušė į beprotybę, depresiją, ligą. Nebaigtas jo spektaklis, kuriame Vlado Bagdono vaidinamas Lyras nešiojosi didžiulį akmenį - savo žiaurios širdies simbolį - tapo legenda. Didieji Nekrošiaus varžovai - Tuminas, Vaitkus, Koršunovas - sąmoningai nesiima šio veikalo, nes jaučia, kad jo pastatymo pirmenybė priklauso Nekrošiui. Laukia, kad galbūt jis sugrįš prie jo kitoks, vyresnis, pragmatiškesnis nei kadaise. To „Lyro“ likimas jiems yra nelyginant įspėjimas. Nekrošiaus pralaimėjimas jiems parodė, koks tirštas, beprotiškas ir visiškai genialus yra šis tekstas. Galbūt ne pagal jėgas „lietuviškam Shakespeare´o pastatymo būdui“.
Graužinis - mažiausiai Lenkijoje žinomas Lietuvos režisierius iš vadinamojo didžiojo šešeto - Nekrošiaus, Vaitkaus, Tumino, Varno ir Koršunovo. Nepaisant to, kad debiutavo beveik tuo pat metu, kaip ir Koršunovas, turėjo dešimties metų pertrauką, dirbo pagal sutartis užsienio teatruose, tenkinosi mažomis meninėmis „chaltūromis“ Skandinavijoje. Prieš porą metų sugrįžo į Vilnių ir padarė tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma: pavergė jaunuosius teatro žiūrovus kitokia teatro vizija, nei ta, prie kurios buvo pripratę Nekrošiaus išauklėti lietuviai. Per trumpą laiką Graužinis ir jo autonomiška Jaunimo teatre Vilniuje veikianti „cezario grupė“ sukūrė eoropietiškiausio lietuvių teatro įvaizdį. Būdvardis „europietiškas“ visų pirma susijęs su inscenizacijos stiliumi, kurį pasiūlė Graužinis. Sceninis minimalizmas, šiuolaikiniai kostiumai, aktoriai, kuriantys personažus monologų ciklais. Be to, repertuaras, paremtas arba naujomis vokiškomis ir prancūziškomis dramomis, arba revizuojantis klasikinę dramaturgiją postmodernistiniais-postdraminiais principais. Jokių kaimiškų nuorodų, jokių mirties misterijų, archajiškų ritualų, kuriais prisodrinti Nekrošiaus, Vaitkaus ir Tumino spektakliai. Graužinis sutraukė ryšius su „keturių stichijų“ teatru, nenorėjo, kaip lietuvių teatro didieji, kurti spektaklį iš simbolinių elementų. Nenorėjo ant kaktos nešioti liaudiško teatro stiliaus atspaudą. Ir tikrai jo spektakliai buvo universalūs, tuo pačiu naujoviški vaizdiniu ir reikšminiu požiūriais. Lyg juos būtų kūręs koks nors menininkas iš Europos. Nebuvo susiję nei su kaimiškomis šaknimis, nei su subjektyviu, hermetišku rusų klasikos skaitymu. Ši manifestacija buvo lyg šviežias gūsis suakmenėjusiame lietuvių teatre. Nukankinti didiesiems festivaliams kurptų gigantų spektaklių žiūrovai pamilo nepretenzingus, naują požiūrį į aktorius, pasakojimą ir erdvę siūlančius Graužinio projektus. Jis formavo „normalų“ repertuarą: Schimmelphenigą ir kitus vokiečius, džiaugsmingą ir šmaikštų „Užsispyrėlės tramdymą“. Tokį Graužinį turėjau galvoje, o čia staiga Vroclavo „Lyras“... Erdvė - lyg „vexierbild“ (paveikslas-mįslė). Palubėje paslaptingi šviestuvai, ant grindų pentagrama, scenoje pristatyta skardinių kibirų, žemas betoninis mūras. Barbarų šalis mirties imperijoje. Arba tik teatras, paruoštas mirimo ceremonijos inscenizacijai.
Senas Lyras (Bogusławas Kiercas) su barzda, apsiaustu ir baltais marškiniais blaškosi tai šen, tai ten. Nežino, kas jis yra, neatsimena, koks jo vardas. Iš dangaus nukrenta lašas vandens. Dudena į tuščią kibirą. Sunkiasi blogio lašai, o gal Dievas matuoja likusį laiką. Lyrui draugiją palaiko Ji-Jis su kabaretiniu cilindru (Maria Czykwin) - šio pasaulio demiurgas, jo alter ego, Charonas ir juokdarys viename asmenyje. Shakespeare´o juokdario užduotis - palydėti Lyrą į kitą pusę. Parodyti jam dalykus, „įslaptintus nuo pat pasaulio sukūrimo“. Taigi surengia jam mirties teatrą, prisodrintą priminimų („kas esi ir kodėl čia patekai“) ritualų. Aktoriai, apvilkti kažkokiais viduramžiškais apdarais - lyg odiniais šarvais, lyg skarmalais. Jie yra tikrų būtybių draiskalai, galbūt senojo karaliaus vaiduokliai - būtent taip jis aiškina sau artėjantį galą. Graužinis rodo, ką mato mirštančio bepročio sąmonė.
Šitaip suprastas Shakespeare´as vyksta kažkokioje asmeniškoje vaizduotėje. Tačiau tai nėra Graužinio vaizduotė. Vroclavo „Lyras“ yra taip prisodrintas Nekrošiaus spektaklių („Hamletas“ ir „Makbetas“) citatomis, kad galima netgi kalbėti apie „sekimo strategiją“. Nekrošius buvo pirmasis režisieriaus mokytojas, padėjo jam kuriant debiutinį Hamsuno „Badą“, pasak aktorių, sugalvojo ištisas scenas, jas tiesiog dovanojo, nes to reikėjo jaunam žmogui. Dabar padeda suvokti „Lyrą“.
Tačiau Graužinis nesitenkina sąskambiais su Nekrošiaus kūryba, jungia jo stilių su įvairių laikotarpių Vaitkaus atradimais („Ričardas II“, „Stepančikovo dvaras“) ir visumą papildo Tumino ornamentais. Visą laiką, kiekvienos scenos metu skamba foninė muzika, suteikianti sceniniams įvykiams tam tikrą rangą. Herojų būrys juda po sceną kaip viena organizmas. Aktoriai simbolių tirštoje erdvėje atlieka labai paprastas pareigas, kurių pasikartojimas suteikia joms metafizinių bruožų. Atsiranda vietos Vaitkaus čaižiai ironijai ir atsiribojimui, pararituališkam personažų veidų ištapymui. Archaizmas, simbolizmas, avangardas. Ir mirtis, virš visko tvyranti mirtis. Lietuviškas teatras piliulėje.
Liko įspūdis, kad savo „Lyrą“ Graužinis sukūrė, vadovaudamasis šūkiu „The Best of Lithuanian Theatre“, pasipriešindamas savo estetikai, kurią renkasi kasdien. Graužinis tikrina, kas būtų, jei tai būtų jo kalba. Jei jis būtų toks „lietuviškas“, kokie yra kiti jo tėvynainiai režisieriai. O gal tiesiog sako: pasikvietėte lietuvių menininką, tai tikriausiai norite, kad būtent taip sukurčiau Shakespeare´ą. Kitaip būtumėte pakvietę vokietį. Todėl galima į Vroclavo spektaklį žvelgti dvejopai. Arba tai yra tik fenomenalus perdirbinys, arba sentimentalus sūnaus paklydėlio sugrįžimas. Gal Graužinis patikėjo, kad Nekrošiaus raktas į Shakespeare´ą yra tautos turtas, kurį lietuvių režisieriai padovanojo Europos kultūrai? Taigi reikia jiems nuolat atverti naujas duris primenant, kad galima kitaip, nepolitiškai, nelytiškai perskaityti stratfordietį. Šios premjeros dėka supratau, kaip nutolome nuo lietuvių per pastaruosius penkerius metus. Galbūt todėl, kad jie - Nekrošius, Tuminas, Koršunovas - nepastebėjo, jog kartais jų kalba tampa maniera, festivalinių išpardavimų preke, o nevystoma pradeda gniaužti jų originalią vaizduotę. Todėl, viena vertus, man kliūna Vroclavo „Lyre“ glūdintis Graužinio sekėjiškumas, kita vertus - džiaugiuosi, kad kai kas Nekrošiaus ir Tumino metoduose ieško erdvės savo išpažinčiai. Sekimas sukuria meistrą.
 |
| Cezaris Graužinis su Juokdariu - Maria Czykwin |
Karalius Lyras, juokdarys ir Shakespeare´o jausmų mechanika
Katarzyna Kamińska, Gazeta Wyborcza, Wrocław, 2009 birželio 17 d.
Lietuvių režisierius Cezarijus Graužinis išardo Shakespeare´o „Karaliaus Lyro“ pasaulį, kad į dienos šviesą ištrauktų jo liekanas, betiksliškumą ir visaapimančią neviltį.
Nuo pirmųjų spektaklio sekundžių juntama įtampa. Tačiau ji susijusi ne su išorine grėsme, svetimos kariuomenės puolimu ar stichijų pavojumi, o su vidiniu Lyro aplinkos ir jo pavaldinių gyvenimu. Galbūt tai susiję tik liguistais karaliaus troškimais, nes onirinis, nuo tikrovės nutolęs spektaklis nė akimirkai neleidžia mums susitapatinti su kuriuo nors herojumi. Lyro dukros, nerišliai murmančios savo replikas, primena bedvases lėles, o Glosteris ir sūnūs - lyg bjaurūs personažai iš XX a. trečiojo dešimtmečio nebyliųjų filmų. Tik Lyras - mažakalbis, įsibauginęs ir silpnas - atrodo, demonstruoja žmogiškų atoveiksmių požymius.
Graužinis žingsnis po žingsnio žiūrovams atveria eilinius Shakespeare´o dramos sluoksnius. Dramą jis interpretuoja ne politikos ar sociologijos kontekste, bet autoriniu, intymiu būdu. Pagal režisierių Lyro pasaulis - pasaulis, kupinas trūkumų, jo veikėjai nepajėgūs patirti jausmų, nesusitvarko su savo emocijomis, arba visai neturi vaizduotės, arba ji tokia laki, kad neleidžia jiems susidoroti su paprasčiausiomis situacijomis. Svarbiausia, kad juos valdo ne karalius, o Juokdarys (Maria Czykwin) - kartais bjaurus, pranašaujantis mirtį, kartais iš tikrųjų juokingas.
Sunku susieti „Karalių Lyrą“ su kokia nors lenkų teatro kryptimi. Tai autorinė vizija, nereikalaujanti tikrovės patvirtinimo. Radikali, niūri, dažnai nihilistinė vizija. Graužinis ja perteikia pasaulio betiksliškumą, nerimauja, žvelgia į kiekvieną personažą, norėdamas pamatyti jų pasąmonės košmarus. Tai įtvirtina ir nuoseklios režisūrinės, vidinės jungtys (muzika ir scenografija puikiai dera prie sunkaus, metaforiško sprendimo), o visų pirma - puiki aktorių vaidyba. Spektaklio centre - Maria Czykwin, kuri kiekvienu judesiu ir žodžiu diktuoja jo ritmą. Antraštinis vaidmuo atliekamas Bogusławo Kierco - galią praradęs valdovas, pasitraukiantis į šešėlį, tačiau visur esantis. Įspūdį daro Glosterio-Edgaro-Edmundo trijulė - Szymonas Czackis, Tomaszas Cymermanas ir Krzysztofas Boczkowskis.
Žmogaus trapumas ir gyvenimo netvarumas - svarbiausi Graužinio stebėjimo objektai - senos, daugybe būdų įprasmintos temos. Parodytos per „Karaliaus Lyro“ prizmę, jos tampa nors ir nemaloniu, bet įtraukiančiu pasakojimu.
 |
| Juokdarys - Maria Czykwin, Karalius Lyras - Bogusławas Kiercas. Nuotraukos iš www.e-teatr.pl |
Naujoviškas Lyras teatre „Współczesny“
Grzegorz Chojnowski, Polskie Radio Wrocław online, 2009 birželio 9 d.
Reikšminga, kad spektaklio programėlėje Bogusławas Kiercas, vaidinantis antraštinį vaidmenį, įrašytas aštuntojoje vietoje, po moterų, tarp vyrų, pagal abėcėlę. Nors Lyras yra svarbus personažas, tačiau sunku pasakyti, kad tai pagrindinis vaidmuo. Cezario Graužinio spektaklis gali sujaukti šios Shakespeare´o tragedijos statymo sampratą. Yra tokių, kurie plačiai atsimerkia ir po nepilnų dviejų spektaklio valandų išeina, sakydami: „Tragedija“. Tačiau tai netiesa. Graužinis sumanė visiškai kitokį - savo Lyrą, glaudindamas tekstą, ryškindamas potekstes, akcentuodamas asmenišką, o ne egzistencinį elementą. Ir sukūrė vieną geriausių sezono spektaklių.
Esame veikiau beprotnamyje, nei rūmuose. Keistuolės Lyro dukros rečituoja išmoktą tekstą. Visi, išskyrus karalių, nuo pat pradžių kalba nenatūraliai. Glosteris (Szymonas Czackis) galėtų dalyvauti lėlių teatro vaidinime arba animuotoje pasakoje. Edgaras ir Edmundas atrodo lyg ypatingos globos reikalingi vaikai. Ne kažkas, bet viskas yra ne taip, o žiūrovas kovoja su mintimis: ar taip (ne taip) bus iki pat galo, ar ateis akimirka, kai spektaklis priartės prie tikrovės, ir Lyras pasakys savo garsųjį monologą. Nes iškart aišku, kad Kentas, vienintelė protinga būtybė Shakespeare´o „Lyro“ galerijoje, nepasirodys. Protui, sąmonei, prieraišumui, nuoširdumui ir atjautai čia erdvės nedaug. Už tai yra Juokdarys, nepaliekantis scenos nė akimirkai (nors stratfordiečio kūrinio trečiajame veiksme jis dingsta). Dabar tai jis (ji, Maria Czykwin) dalina kortas, karaliui rodo kvailumą, valdžią, neapykantą, kerštą, menkumą, pavydą. Graužinio spektaklyje Lyras nedaug ką turi pasakyti, ir tai neprieštarauja pagrindinei originalo minčiai. Jei jau pats atsisakė valdžios ir įtakos, tyla yra jo dalia.
Vroclavo teatro „Karalius Lyras“ - tragikomedija apie žmogaus prigimtį, tačiau savo dvasia labai atima Shakespeare´ui. Vaikai gali tapti žiaurūs tėvams (ir atvirkščiai), žmogus lengvai pasiduoda nuosmukiui, nuo proto iki beprotybės labai netoli, kaip kad ir nuo gyvenimo iki mirties, nuo gyvenimo iki teatro. Žinomos tiesos, išsakytos tūkstančiuose „Lyrų“ ir ne „Lyrų“. Tačiau lietuvių menininkų versija stulbina. Visų pirma režisūriniu nuoseklumu, taip pat ypatingu dėmesiu detalei (ant Edgaro-Tomeko veido nupaišytos baltos ašaros, kurios matyti, kai jis stovi šalia Glosterio, kuriam iš akiduobių teka juodas tepalas). Visą laiką groja Martyno Bialobžeskio muzika, jos ritmu vyksta komiškos, siaubo, nebylių filmų ir absurdo teatro scenos. Marijus Jacovskis sugalvojo tokią scenografiją (su nesiekiančiais neegzistuojančių lubų stulpais), kuri jungtų uždarumą ir atvirumą, atspindėtų sąlygišką žmogaus būsenų nestabilumą. Nieko nuostabaus, kad aktoriai pajuto sceninį kraują. Bogusławas Kiercas tikriausiai daugiau laukė iš teatro žvaigždėms tinkamo vaidmens, tačiau sugebėjo priimti tai, ką jam paliko Graužinis iš šio pyrago, ir be klaidų suvaidinti. Jo partneriai nelieka antrajame plane, stengdamiesi, kad groteskiškas šaržas nevirstų farsu. Krzysztofas Boczkowskis kur kas įdomiau pasirodo pavainikio Edmundo vaidmenyje nei vaidindamas svarbiausią „Cemento“ herojų, o jo teatrinis brolis Tomaszas Cymermanas (Edgaras) „Lyre“ pasiima visą teatrinį banką, sukurdamas geriausią spektaklio personažą. Mariai Czykwin teko sunkiausias Juokdario vaidmuo - viena vertus, pasiduodantis perkūrimui, kita vertus, reikalaujantis subtilumo ir atstumo.
Wroclavo „Karalius Lyras“ - puikus, aukšto režisūrinio ir aktorinio lygio spektaklis, su kuriuo galima keliauti po visą žemyną ir kuris visur bus suprastas ir palydėtas plojimais. Tai keliaujantis ir skatinantis vaizduotės kelionę teatras. Tai šiuolaikinis pasakojimas apie tai, kad jei norime atsisakyti savo vaidmens, atsiduodame karališkos stichijos malonei. Gyvenimo stichijos malonei.
Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius
