Lukasz Drewniak
„Sirenų“ festivalio metu spalio 10 d. užsienio svečiams buvo suvaidintas naujausias Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas“. „Hamletas“ yra dviejų Europos kultūros sostinių – 2008 m. Stavangerio ir 2009 m. Vilniaus – koprodukcija. Pasaulinė spektaklio premjera įvyko rugsėjo 9 d. Stavangeryje, Rogalando teatre, lietuviškoji įvyks lapkričio 20–22 d. „Menų spaustuvėje“. Supažindiname su lenkų teatro kritiko įspūdžiais po Vilniuje matyto spektaklio.
Kažkada atsakydamas į klausimą, kodėl užsiima teatru, Oskaras Koršunovas prisipažino, kad vienas po kito statomi spektakliai jį gelbėja nuo alkoholizmo, nes dirbdamas jis negeria. Teatras lietuvių režisieriui iš tikrųjų buvo apsivalymas ir išsigelbėjimas.
Vis dėlto „Hamletas“ pasakoja apie teatrą kaip apie žalingą įprotį. Apie būtinybę vaidinti ir meluoti, apsimetinėti prieš visus ir pirmiausia priešais save. Tai nėra šiuolaikinis „Hamletas“, nes „Hamleto“ šiuolaikiškumą Koršunovas išnaudojo kituose pastarojo dešimtmečio spektakliuose – nuo šekspyriškų atgarsių užkrėsto Koltéso „Roberto Zucco“ ar brolių Presniakovų „Vaidinant auką“. Kartos mitas „Hamletas“ Koršunovui jau praeitis. Dabar jį domina tai, kas „Hamlete“ teatrališka ir asmeniška. Tai intymios išpažinties „Hamletas“, perskaitytas autobiografiškai. Sceninė adaptacija neprideda Shakespeare´ui naujų temų, ji tik ištraukia į pirmą planą svarstymus apie aktorystę, pasaulį kaip teatrą. Spektaklis prasideda stipriu įvaizdžiu tarsi iš kreivų veidrodžių kambario. Scenoje – eilė staliukų, atvežtų iš teatro grimo kambarių. Aktoriai žiūri į savo atvaizdus ir šaukia: „Kas esi? Kas tu?“ Pirmoji šekspyriškos tragedijos eilutė tampa spektaklio raktu. Tai sau pačiam užduotas klausimas. Kitam, kuris yra mumyse.
Režisierius norėjo sukurti iš „Hamleto“ savotišką 40–mečio menininko testamentą. Surinkti viską, ką žino apie teatrą, ką moka padaryti scenoje (yra čia ir gerokai ankstesnių garsių spektaklių citatų). Režisierius sukiojosi aplink tragediją beveik vienuolika metų, o gal net ilgiau. Jis norėjo parengti savo atsakymą į legendinį Nekrošiaus „Hamletą“ – vieną iš pačių monumentaliausių lietuvių teatro vizijų. Anas „Hamletas“ buvo žiaurus blogio kūrimo padarinių katalogas.
Koršunovo „Hamletas“ yra apie kūrėjus ir iliuzijų kūrinius. Kosmosas susitraukė iki scenos dydžio. Koršunovas tyrinėja, kodėl aktorius jaučiasi kaip neklystantis Dievas. Tačiau ar žinojimas apie teatrą padeda pažinti žmogų? Ar teatras moko gyventi? Nuolat kuris nors personažas ruošiasi „pasirodyti“, tikrina – kaip kad karalius Klaudijus (Dainius Gavenonis) – savo balsą, ekspresiją, bando patikėti sau pačiam primestu vaidmeniu. Kiekvieną jų sekioja asmeniniai demonai. Atrodo, tarsi grupė aktorių būtų suvaidinusi „Hamletą“ pernelyg daug kartų, ir dabar kelios atskiros spektaklio scenos pačios savaime lipdosi į vieną, painiojasi replikų adresatai.
Pagrindiniam vaidmeniui Koršunovas pakvietė klaipėdietį aktorių Darių Meškauską, savo bendraamžį ir kartu sceninį alter ego. Meškauskas primena pavargusį klouną, kuris nusiplėšė nuo veido per daug kaukių, užsidėjo per daug grimo sluoksnių, todėl dabar kiekviena grimasa jam per sunki, visko reikia mokytis iš naujo. Koršunovas liepia jam gerti degtinę iš grimo kambary paslėpto butelio, vemti į šiukšlinę, justi alkoholinį stuporą. Koršunovui reikia, kad vienose scenose jis elgtųsi kaip režisierius, kitose kaip aktorius, statistas, pagaliau kaip svetima marionetė. Garsųjį „būti ar nebūti“ aktorius pasako du kartus. Pirmą kartą melancholiškai, akcentuodamas „būti“, antrą – įsiutęs, pavydus ir besigailintis, kad triumfuoja tas prakeiktas „nebūti“. Tik hamletiškame Koršunovo teatre šekspyriškas būti reiškia „vaidinti“, t.y. meluoti, o nevaidinti reiškia paprasčiausiai „nebūti“.
Danija, arba teatras ir jo užkulisiai, nėra herojams nei prieglauda, nei slėptuvė. Danija yra kalėjimas. Teatras, kuris visiškai įtraukia kuriančius jį žmones, pareikalauja meilės, gyvenimo, sveikatos, stabilumo aukos. Režisierius prisimena apie savo patirtį: štai į teatrą ateina jaunuolis, idealistas maištininkas, o po dvidešimties metų teatras išspjauna žmogaus liekanas. Taip interpretuojant scenoje nėra jokių lavonų. Teatrinė mirtis yra mistifikacija. Arba reikia ją traktuoti kaip meninio išsekimo ženklą, gyvenimo teatriuko vaidmenis įspraudus į kampą. Koršunovo „Hamletas“ pasakoja apie emocinę herojų, vaidinančių danišką tragediją, mirtį, apie mirtį teatre, kuris ryja ir naikina žmones. Koršunovas čia kaip niekada negailestingas. Jis sako, jog šis spektaklis gimė iš baimės, kad viskas, kas svarbiausia, jam, žmogui ir kūrėjui, jau liko praeityje. Ir pabrėžia, kad jis vis dar yra balsas kartos, kuri pradėjo senti dar nesubrendusi. Pats menininkas premjeroje nepasirodė. Ir niekas nežinojo, kur jis yra.
Dziennik, 08 10 23
