Apie baimes kalbantys aktoriai patys bijo publikos reakcijų ir tiesiog apsimeta, jog nieko neįvyko. Tad kas, ką ir ko turėtų mokyti?
Autentiškos istorijos turėtų padėti tapatintis su pasakotoju, išgyventi kartu. Kodėl gi mes vis dėlto tomis istorijomis nesižavime?