Parengė Aušra Kaminskaitė
Liepos 11-14 dienomis Vilniaus gatvėse, kiemuose, parkuose praeiviai susidūrė su tarptautinio gatvės teatro festivalio „SPOT“ spektakliais. Svečiai iš Ispanijos, Švedijos, Belgijos, Prancūzijos kvietė stebėti šokio ir cirko spektaklius, oro baliono kelionę, senų dviračių atgimimą žaidimų pavidalu bei vagonėlyje įrengtą mėsinę, kurioje pakvaišusi šeimynėlė prekiauja iš žaislų pagamintais gardumynais.
Festivalio metu vyko kūrybinės dirbtuvės, jas moderavo scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė. Čia pateikiamos ištraukos iš dirbtuvių dalyvių bei Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studentės pasvarstymų apie festivalyje matytus spektaklius.
„Dviračių galvosūkis“ (Guixot de 8, Ispanija)
Šiuolaikiniame keisčiausių išradimų perpildytame pasaulyje darosi sunku nustebinti praeivį, patraukti jo dėmesį. Tačiau tai puikiai pavyko ispanų gatvės teatro menininkų komandai „Guixot de 8“, sukūrusiai interaktyvią instaliaciją „Dviračių galvosūkis“, kurią buvo galima išvysti ir išbandyti antrus metus iš eilės Vilnuje vykusiame gatvės teatro festivalyje „SPOT“. Antram gyvenimui prikelti seni dviračiai ir kiti rakandai, regis, sužavėjo įvairaus amžiaus Bernardinų sodo lankytojus - vienus džiugino naujovės, kiti galėjo pajusti nostalgiją savo vaikystei, kuomet žaidė mechanikos principais sukonstruotus loginius žaidimus. Natūraliai kyla mintis, kad būtent todėl žaidimų pamatu pasirinkti dviračiai - jų ratai simbolizuoja amžinybę ir atgimimą. Instaliacija veikia dvejopai: nusprendusiems išbandyti žaidimus sustabdo laiką ir leidžia panirti į vaikišką žaidimo džiaugsmą, o stebinčius iš šalies žavi spalvingais ir drauge subtiliais meno kūriniais. Tad nors sakoma, kad dviratis jau išrastas, ši dėmesio verta interaktyi instaliacija priverčia pažvelgti į transporto priemonę kitu kampu ir atrasti ją iš naujo. (Greta Mecelicaitė, dirbtuvių dalyvė)
„Bakiulų mėsinė“ (Pikz Palace, Belgija)
Juodo vagonėlio ant ratų uždanga pakyla ir jame išdėlioję prekes žiūrovams prisistato Marselis ir Simon Bakiulai - brolis ir sesuo iš Belgijos, jau keturiasdešimt vienerius metus savo mėsinėje puoselėjantys senas šeimos tradicijas. Iš pažiūros tai stereotipiški mėsininkai su visais tradiciniais atributais: krauju aptaškytomis prijuostėmis, aštriais peiliais bei kirviais, kočėlais ir pjaustymo įranga. Iškart pastebima išraiškinga mėsinės ypatybė - skerdiena daroma iš vaikiškų žaislų. Šis „Pikz Palace“ spektaklis veikiau primena neįprastų gaminių ir jų ruošimo būdų pristatymą, kuriame nesivysto nei asmeniškesnis kontaktas su publika, nei improvizacijos.
Nors pristatydami meškiuko dorojimo būdus Simon ir Marselis nuolat tikino suteikiantys žaislui pakankamai meilės ir besirūpinantys, kad jo mirtis būtų neskausminga, vieša demonstracija atrodė gana žiauri, kartais netgi šlykšti. Ir jei šiame spektaklyje siekta perduoti gilesnę mintį, stiprią žinią, ji tikriausiai slėpėsi būtent šiame žmogiško žiaurumo akte. Nesąmoningai iškeltas sunkus ir svarbus klausimas: ar Bakiulų elgesys su žaislais yra normalus? Kas mūsų pasaulyje yra nepriimtina, bet pristačius metaforos forma tampa norma? Šis smagus, juodo humoro nestokojantis spektaklis gali likti žaismingu, kontrastingus jausmus sukeliančiu pasirodymu arba tapti reginiu, ne vieną priversiančiu susimąstyti apie moralę, normalumo ribas bei galimybę būti „nudurtam“ iš nugaros prisėlinusio geriausio draugo (savo produkciją Bakiulai švelniai glebėsčiuoja, o po minutės be gailesčio kapoja gabalais), arba paprasčiau - per amžius žmonijos nepaliekantį dviveidškumą. (Greta Mecelicaitė, dirbtuvių dalyvė)
„Gregarious“ (Soon Company, Švedija, Ispanija)
Šiuolaikinio cirko spektaklis „Gregarious“ neturi siužeto, nepasakoja konkrečios istorijos. Jo centre - du akrobatai (Nilas Kronlid, Manel Rosés), kurių tarpusavio santykis perteikiamas trumpomis scenelėmis, skečais: konfliktai, noras pirmauti (nesvarbu, bėgime, ar - vėliau - nuovargio lygyje), o kartais tiesiog apsimesti „šlanga“ ir versti partnerį atlikti visą darbą. Aktoriai žaidžia smulkmenomis, nejaukiomis gyvenimo akimirkomis. Puikus pavyzdys - komiška situacija, kai atsisveikinę žmonės toliau eina į tą pačią pusę. Ką daryti tokiu atveju? Dažnai stengiamasi pajuokauti, kartais, išlaikant atsisveikinusiųjų vaidmenis, tyliai einama toliau, o kartais - vienas iš einančiųjų gali pakeisti savo kelio kryptį. „Gregarious“ akrobatams šis momentas tampa tolesnio veiksmo užuomazga ir priežastimi: jie eina vienas paskui kitą, keičia kryptis, ima vienas kitą persekioti. Veiksmas tampa absurdiškas - akrobatai vis iš naujo atsisveikina, nori būti sekami. Procesas virsta rungtynėmis: abu bėgdami ratu lenktyniauja ir atlieka triukus.
Artistai žaidžia pasirodymui reikalingais daiktais, išvengdami „tuščių“, techniškų pauzių. Reikia persirengti? Tai daroma balansuojant ant lentos. Reikia pastatyti stulpą? Šis surenkamas pasišokinėjant, o tuomet išbandomas gebėjimas laikyti pusiausvyrą ir stulpą laikančio partnerio peties stiprumas. Atlikėjai kūrybingai reaguoja į aplinką, nieko nelaiko aksioma, galiausiai - kelia sau klausimus: kiek akrobatinių gebėjimų galima panaudoti šokyje? Ką scenoje gali parodyti atlikėjas, kurio partneris nudrimba ant grindų ir atsisako pajudėti? „Gregarious“ - vienas spektaklių, kurių metu nekyla minčių apie trukmę. (Aistė Šivytė, LMTA studentė)
„Gregarious“ nagrinėja konkurencijos ir bendradarbiavimo sporte temą. Viso spektaklio metu taip ir neatskleidžiamas tikrasis dviejų sportininkų santykis - varžovai ar partneriai? Kartais jie padeda vienas kitam (paduoda gertuvę, pastato ant kojų, apsikabina), bet tai trunka neilgai ir vėl prasideda lenktynės. Kintantis personažų santykis siūlo mintį, kad norėdamas nuolat tobulėti, privalai nuolat konkuruoti, vadinasi, kartais tenka palaikyti konkurentą. Pavyzdžiui, akrobatams tuo pačiu metu balansuojant ant skirtingų vaikiškas supynes primenančio tramplino kraštų, atsiskleidžia jų bendradarbiavimo svarba - jei vienas padarytų kažką ne taip, kristų abu. Tačiau vos jiems apsirengus prasideda varžybos: kuris iššoks aukščiau virš tramplino, kuris padarys sudėtingesnį triuką? Taip „Gregarious“ kalba apie bendrystę, tobulėjimą kito pagalba ir santykį su varžovu tiek sporte, tiek ir gyvenime. (Greta Mecelicaitė, dirbtuvių dalyvė)
„Exit“ (Cirque Inextremiste, Prancūzija)
Šis netradicinio gatvės teatro pasirodymo pavadinimas iš pirmo žvilgsnio asocijuojasi su švytinčia naktinio klubo iškaba. Tačiau šiuo atveju „Exit“ simbolizuoja kelią į išsilaisvinimą iš geležinių represinės sistemos gniaužtų. Kūrėjai pasitelkia netikėtą pabėgimo įrankį - oro balioną, kurį pasirodymo metu mėgina pripūsti būrys tramdomaisiais marškiniais apsivilkusių veikėjų. Pastaruosius galima apibūdinti Jurgio Savickio žodžiais: „it iš cirko išleisti į gatvę pajacai“.
Spektaklyje pasitaiko kvapą gniaužiančių akimirkų. Pavyzdžiui, auditorija pagyvėja vienam iš „bepročių“ pakilus į viršų karšto oro balionu. Ilgainiui įvairūs pakibimai tarp dangaus ir žemės stebina vis mažiau, tačiau pirmasis lėkimas į žvaigždėtą dangų (koja tesilaikant už virvės) sugeba prikaustyti dėmesį. Galima teigti, kad atlikėjų išlėkimai į orą, sabotuojantys visą pabėgimo procesą, kyla dėl vienybės ir susikaupimo stokos, nedarnių tarpusavio santykių. Tad nors ir sudomindami žiūrovą, šie trupės veiksmai vilkina brangų laiką, pagal žaidimo taisykles skirtą sėkmingam pabėgimui. Galiausiai pasidaro aišku, kad pabėgti komandai nepavyks - jie negeba susišnekėti, kaip nesugebėjo ir Babelio bokšto statytojai. (Julija Abuašvili, dirbtuvių dalyvė)
Spektaklis „Exit“ - kupinas specialiųjų efektų nuotykis, prikaustantis publikos dėmesį savo paslaptingumu bei beprotiškumu. Spektaklio epicentru tapo oro balionas, nors, pavyzdžiui, akrobatai, lyg pamišę bėgiojantys po erdvę ir atakuojantys balioną, panašu, neturėjo konkrečių režisūrinių užduočių. Pasitelkę lopšinę primenančią lėtą muziką, kyla mintis, kad kūrėjai pernelyg stipriai rizikavo užmigdyti žiūrovą.
Viskas spektaklyje sukosi aplink oro balioną, nepakankamai dėmesio skiriant vaidybai, režisūrai, muzikai - tikėtina, būtent todėl spektaklis pasirodė beprasmiškas. Trūkumus, deja, tik iš dalies kompensavo, panašu, daug darbo ir pastangų kainavusi „scenografija“, šviesos efektai bei pora pavojingų akrobatinių triukų.
Spektaklyje gausu siužeto spragų, galbūt tyčinių neaiškumų, paliekančių daug laisvės žiūrovo interpretacijai. Viena perskaitomų idėjų - sistema nemėgsta laisvamanių maištininkų ir jie visi anksčiau ar vėliau baigia taip pat - su jais susidorojama arba jie izoliuojami nuo visuomenės. Galima kalbėti ir apie nesėkmes, apie veikėjų bandymą nepasiduoti ir prisitaikyti prie paslaptingo balso diktuojamų komandų, iki pabaigos neprarandant vilties. Karšto oro baliono metafora gali reikšti ir nuolat vykstančias permainas - tuomet jo nuleidimas ant žemės atspindėtų laiko tarpą be pokyčių, pasruošimą naujiems (kol balionas pučiamas). Spektaklio „bepročiams“ skrydis buvo nauja patirtis, kuri nenusisekusi galėjo kainuoti gyvybes; panašiai ir gyvenime - pokyčiai susiję su nauja patirtimi ir rizika. (Greta Mecelicaitė, dirbtuvių dalyvė)
