Kitokia siužetinė intriga turi sutraukti minias žiūrovų, sukelti prieštaringus vertinimus. Vilniečiai operomanai triukšmingai dalinsis į dvi stovyklas, kurios likimo ironija jau savaime yra atskirtos Vilniaus gatvės.
Jei režisierius įsiklauso į muziką, joje turėtų išgirsti jei ne savosios koncepcijos kontūrus, tai bent spalvą, aromatą. O jei tokio gebëjimo neturi – kimba į siužetą ir dažnai
patenka į akligatvį.
Ryškesnius ir bendresnius Tomo Jašinsko stiliaus bei krypties bruožus nusakyti dar sunkoka, bet naujuoju spektakliu jis parodė pretenduojąs tapti perspektyviu jauniausios kartos režisieriumi.
Dvidešimt penkeri Džordžo ir Dorisės gyvenimo metai atrodo lyg dvidešimt penkių dienų tarnybinis romanas. Pjesės laikas prasilenkė su veikėjų sąmonės laiku. Į 25-metį bylojantį „traukinį“ suspėjo tik kalendorius ir kostiumai.
Jis asketiškas, vizualiai pabrėžtinai kuklus, bet spinduliuoja stiprų magišką poveikį.Uždangai užsivėrus iškart pajunti poreikį žiūrėti šį kūrinį ne vieną kartą.
Naujame spektaklyje Tomas Jašinskas atsiskleidė kaip krapštukas gerąja prasme, susikalbantis su ne savo teatro terpės aktoriais, turintis humoro jausmą. Tiesa, dramaturgijos vingiai ir gausios išraiškos priemonės truputį nustebino…
Tikiu spektaklio „Pamišėlė“ didele verte supažindinti su psichikos sutrikimais. Po spektaklių turbūt galimos diskusijos su publika, taip pat – ir su panašaus likimo jaunuoliais, jų gydytojais, mokytojais.
Mano manymu, tai etapiniai spektakliai, bylojantys apie itin aukštas S. Rubinovo kūrybines intencijas ir gebas. Retas kūrėjas apskritai išdrįstų imtis tokių sunkių, nevienareikšmiškai vertinamų temų, retas bandytų prisiliesti prie blogio ir žiaurumo esmės.
Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto, nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo.
