Menų spaustuvės Kišeninėje salėje Šarūnas Datenis prisistato ir ima žiūrovams dalinti vaidmenis savo spektaklyje vaikams „Gaidelis pinigautojas". Spektaklis rasis kartu su dailininku Antanu Dubra, kuris įsitaiso, o tiksliau, pasislepia už savo aparatūros, per kurią transliuos į ekraną čia pat kuriamus „Gaidelio pinigautojo" vaizdus. Iš tiesų spektaklis rasis ir kartu su visais žiūrinčiais, bendraujančiais, drįstančiais eiti į sceną savo balsu įrašyti „Gaideliui..." reikalingus garsus. Juk numatyta, kad tai interaktyvus spektaklis.
Taigi - jauno artisto, muzikanto, debiutuojančio jau kaip režisierius (menų spaustuvės programoje „Atvira erdvė") aktoriaus Šarūno Datenio vaizduotės dėka sena pasaka virsta šiuolaikiniu vaidinimu. Nei Gaidelio, nei kitų personažų nevaidina persirengę aktoriai ar lėlės. Spektaklio turinys perduodamas dailininko piešiniais ekrane ir artisto balsu, pastiprintu mikrofono ir garso efektų. Vadinasi, žiūrovų vaizduotė čia irgi ne paskutinis reikalas. Tai ir smagu, kadangi sukuriama ne tik bendraautorystės, bet ir buvimo kartu atmosfera.
Šarūnas Datenis pats savęs „nemato" spektaklyje, nesuteikia sau vaidmens, dirba iš esmės vien balsu, gitara ir garso aparatūra. Tas kiek keista, nes žiūrovai jį mato, jo veiksmus atidžiai stebi ir nori nenori laiko jį spektaklio personažu. Tik štai kokiu? Negi vaidinimo vedėju? „Nemato" jis ir savo pagrindinio partnerio dailininko. Tarp jų nėra jokio santykio, ryšio, išskyrus nebent tą momentą, kai Senelis linkteli, išleisdamas Gaidelį į kelionę. Aktorius paprašo, kad Senelis labiau linktelėtų, dailininkas paklūsta, ir Senelio piešinukas ekrane sukruta. Tada vėl spektaklio dalyviai vienas kitam neegzistuoja, nors dirba abu įdomiai ir yra vienas nuo kito akivaizdžiai priklausomi.
Abiejų menininkų dėka į pasaką sąmojingu būdu įsibrauna šiandieninės kasdienybės ženklai: internetas („lėtai veikiantis") - kai reikia išsiaiškinti, kas yra toks svarbus pasakai „gūžys"; atsiranda krepšinio aikštelės planas - kai blogiečio Karaliūno tarnai niekadėjai ima gaudyti Gaidelį. Šarūno Datenio spektaklyje yra azarto dvasios, suvokiamos ne vien vaikams, bet ir juos atvedusiems tėvams. Ir visa tai trunka tik pusvalandį. Natūralu - maži žiūrovai ilgiau gal ir neišlaikytų dėmesio.
Bet - ar vaikų dėmesys priklauso nuo spektaklio trukmės, ar nuo to, kaip tame spektaklyje su jais bendraujama? Toks klausimas kyla, klausant Šarūno Datenio greitakalbės. Tas tinka, kai aktorius Gaidelio gaudynių scenoje imituoja sporto komentatorių, ypač kada kalbos greitėjimas ir visiškas garsų susiliejimas tampa tiesiog parodija. O kur skubėti viso spektaklio metu? Juk Šarūnas Datenis taip šauniai viską sugalvojo, užtat tiesiog gaila, kad jis pats taip greit perbėga per savo vaidinimą.
Dėmesys žiūrovams ir bendravimas su jais anaiptol nereiškia tiesioginio kreipimosi, kaip tai daroma saldžiuose ir įkyriuose vaidinimuose (ir vaikams, ir suaugusiems). Matyti, jausti savo žiūrovą, reaguoti į jo reakcijas, ypač į jo pastangas prisidėti prie vaidinimo - ar ne bendravimas? O Šarūnas Datenis net ir šiuo atžvilgiu yra greitakalbis ir šuoliuoja per savo kūrinį finalo link, nė kiek nepasidžiaugdamas noriai įsijungiančiais žiūrovais. Suprantama: premjera, debiutas, nervas. Pirmi tiesioginiai kontaktai. Atvira erdvė.
Smalsu: pagrasinimas, - jeigu savo noru neimsit vaidmenų, jėga paskirstysiu ir priversiu vaidinti! - ar jis skatina kartu žaisti, ar labiau atbaido nuo partnerystės? Gerai, čia žiūrovų nuomonės gali išsiskirti, ir tegu, - vis tiek buvo kas kriuksi, kas mekena, žvengia, loja, vaizduoja ugnį. Bet, mielas, geras, draugiškas, gabus, įdomus artiste, argi neįmanoma nors sekunde dėmesio įvertinti kiekvieno jų indėlį, pažaisti su rezultatu, pajusti, kad esame teatre ir drauge kuriame... na, jei ne stebuklą, tai bent garso takelį? Juk žiūrovai ne kasdien dovanoja ir girdi savo balsus spektaklyje. O mažutė mergytė per premjerą taip išraiškingai pakriuksėjo. Bravo, nors ir pavėluotai.
Dėkingumas spontaniškiems partneriams pratęstų spektaklį daugiausia keliomis minutėmis, bet jos juk auksinės, nepakartojamos ir nepamirštamos. Žinoma, tam aktorius turėtų jaustis matomas ir branginti laiką, kurį jo žiūrovai pasirinko leisti kartu. Ar tai smarkiai kirstųsi su „Gaidelio pinigautojo" estetika?
