Naują miuziklą, pastatytą Klaipėdos muzikiniame teatre, kompozitorius Giedrius Kuprevičius skyrė Antano Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ šimtmečiui ir Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui.
Chrestomatinį A. Vienuolio apsakymą prisiminė ir jį parodyti scenoje sumanė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovai. Jie kreipėsi į kompozitorių G. Kuprevičių ir rašytoją, aktorę, režisierę Birutę Marcinkevičiūtę (Mar) ir pakvietė ją parašyti libretą. Kūrėjai ne tik įsitraukė į pasiūlytą darbą, bet vėliau, jau statydami kūrinį, įtraukė ir daugiau menininkų - teatro muzikos vadovą ir dirigentą Vytautą Lukočių, režisierių Joną Vaitkų, scenografą Artūrą Šimonį, kostiumų dailininkę Jolantą Rimkutę, choreografę Agniją Šeiko. Įtraukė ir... atsitraukė, palikdami kolegoms laisvę naują kūrinį - 2 dalių miuziklą „Veronika“ - perkelti į muzikinio teatro sceną. Repeticijoms buvo skirtos dvi savaitės. Jos buvo ypatingos visiems spektaklio kūrėjams, bet ypač įsiminė Nacionalinės premijos laureatui režisieriui J. Vaitkui. Juk į Klaipėdos muzikinį teatrą jis pasiryžo atvažiuoti antrą dieną po ligoninės, sugipsuota koja. „Ačiū teatro vadovei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei, kuri neleido būti silpnam“, - nutilus premjeros ovacijoms, dėkojo J. Vaikus. Režisierius, kaip ir per visą repeticijų laiką, dar nesikėlė iš vežimėlio, jam paskolinto iš spektaklyje „Aistrų šėlsmas“ rodomos George´o Gershwino operos „Porgis ir Besė“...
G. Kuprevičiaus „Veronika“, rugpjūčio pradžioje parodyta Klaipėdos muzikiniame teatre ir Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje, tapo reikšmingu įvykiu; šis kūrinys pradėjo dvyliktą kartą vykusį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis pajūris“. „Veronikos“ premjeros - ir tarp pirmųjų naujo, 23-iojo, Klaipėdos muzikinio teatro sezono spektaklių. Jis bus rodomas spalio 9 ir 10 dienomis.
Žiūrovų laukia daug netikėtumų. Vienas jų - jau pirmajame G. Kuprevičiaus partitūros puslapyje, kur kompozitorius užrašė: „Antano Vienuolio apsakymo šimtmečiui ir nepakitusiai dabarčiai.“ Tokia dedikacija kai ką gal ir papiktins, sukels norą prieštarauti, - juk esame ir civilizuoti, ir laisvi! Tačiau spektaklio kūrėjai žiūrovams siūlo įdėmiau pažiūrėti į save, į mūsų visų gyvenimą. Gyvenimą, kuriame mažai meilės, tikėjimo ir tolerancijos, bet kunkuliuoja pyktis, panieka, kur žmogus žeminamas, šmeižiamas, smerkiamas. Gyvenimą, kur, kaip ir prieš šimtą metų, aktuali emigracijos, savižudybės tema... Todėl „Veronikos“ įvardijimas miuziklu - gana sąlyginis. Spektaklį, pasak kompozitoriaus, galima vadinti ir opera, ir muzikine drama.
„Veronika“ pribloškia, sužavi ir įtraukia nuo pirmųjų muzikos akordų, vos prasiskleidus scenos uždangai. Kyla, leidžiasi ir akinamai spindi raibuliuojančio ežero paviršius (kelios scenos plokštumos); tvyro rūko šydas, per kurį įžvelgiama tolumoje slystanti reali, o gal mirusiųjų pasaulio valtis; be garso juda gamtos dvasios, lydinčios vėles iš šio į kitą, geresnį, pasaulį. Čia, šioje mistinėje aplinkoje, blaškosi Veronikos lemtis; pasirodo pirmieji saulės spinduliai, auksu perbėgantys per žydinčių ajerų eilę; ištipena žąsiaganė, traukianti neįmantrią dainelę... Viskas taip suderinta, jog nejučia pagalvoji, kad tai - Holivudo techninėmis galimybėmis sukurtas stebuklas, bet ne spektaklis, pastatytas sovietmečio statybos kultūros namuose, kuriuose dirba muzikinis teatras, likęs su prasčiausia šalyje scenos įranga...
Todėl, kalbant apie spektaklį, visų pirma verta paminėti šešis teatro scenos darbininkus: Vytautą Pangonį, Vladimirą Jalinskį, Antaną Lengviną, Ichtijandrą Ragainį, Tadą Kazakevičių, Antaną Bukartą. Tai jie be jokių mechanizmų - rankomis! - valdo dailininko A. Šimonio sukurtą įmantrią scenografiją, tarsi dirbtų ne XXI a., o baroko laikų teatre. Neįtikėtina.
Yra ir kitų neįprastų dalykų. Po pirmųjų dviejų spektaklių kompozitorius G. Kuprevičius netvėrė džiaugsmu: retas atvejis, kad taip vieningai dirbtų spektaklio statytojai, atlikėjai, techninis personalas, teatro administracija. „Statant „Veroniką“ nebuvo jokių nesusipratimų ar trukdžių - susibūrė nuostabių žmonių komanda“, - dalijosi įspūdžiais kompozitorius.
iliustracija
Daug gražių žodžių G. Kuprevičius išsakė spektaklio statytojams. Ypač išskyrė dirigentą V. Lukočių, jo virtuozišką darbą; režisierių J. Vaitkų, kuris išvengė deklaratyvumo, paralelių su Rumšiškių folkloru; dailininkus A. Šimonį, J. Rimkutę ir chorą (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), kuris, bene pirmą kartą tiek daug dainuojantis už kulisų, pasiekė „ažūrinį“ efektą.
„Veronika“ vėl priminė uostamiesčio teatro kūrybines galimybes. Pagrindinę Kaikarių samdinės Veronikos partiją puikiai atlieka šį vaidmenį kuriančios solistės. Tai kviestinė atlikėja Ona Kolobovaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė, studijuojanti doc. Sigutės Stonytės klasėje. (O. Kolobovaitę žiūrovai įsidėmėjo dar atnaujintame G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, kituose dainininkės pasirodymuose.) Geriausių vertinimų nusipelnė ir Klaipėdos muzikinio teatro solistė Rasa Ulteravičiūtė. Jai teko nelengva užduotis - dainuoti lauko estradoje Juodkrantėje. Solistė nudžiugino ne tik puikiu balsu. Gal kiek nedrąsiai pradėjusi spektaklį, R. Ulteravičiūtė per kiekvieną ariją įgydavo vis daugiau pasitikėjimo savimi; paskutinėse scenose žavėjo klausytojus ir atsiskleidusiu aktoriniu įtaigumu. Įsimintinas Mindaugas Rojus (Veronikos mylimasis Juozelis), Dalia Kužmarskytė (Veronikos Motina-Dvasia), Svetlana Konstantinova (žiniuonė, kaimo daktarka), Stasys Rezgevičius (klebonas), jauniausiosios spektaklio dalyvės Karolina Dovydaitytė, Amanda Račkauskaitė (žąsiaganė) ir spektaklio šokėjas solistas Gintaras Kistienas, be žodžių atlikęs Samuliuko „amerikanto“ vaidmenį. Tai ir choreografės A. Šeiko nuopelnas. Beje, ji į smagų kaimo šokį įsuko ir į grėsmingą Veroniką smerkiančiųjų šėlsmą įtraukė visus teatro solistus. O ir pati, atlikusi Veronikos lemties vaidmenį, tapo ryškiu personažu.
„G. Kuprevičiaus muzika atveria galimybių pamatyti daug kūrinio temų, palieka erdvės improvizacijai. Džiugu, kad į savo užduotis puikiai įsijautė net choro artistai, kuriems spektaklyje tenka nemažai judėti“, - po spektaklio kalbėjo A. Šeiko. Choreografė prasitarė, jog „Veronika“ jai kelia daug sentimentų dar ir todėl, kad jos močiutė, lankiusi Juozo Miltinio studiją, vaidino A. Vienuolio „Paskenduolėje“...
Spektaklis neprimena A. Vienuolio laikų kaimo, sutelkia dėmesį į svarbiausią dalyką - Žmogų. Todėl tokios įsimintinos pagrindinių personažų arijos, jų judesių kalba. Tai ir Veronikos prisiminimuose atgyjanti meilės scena su Juozeliu ar, skambant „Amerika, Amerika“ ir „Lietuva brangi“, jos vizijos apie mylimąjį, pažadėjusį atsiųsti pinigų šipkartei į Ameriką.
Spektaklis pulsuoja emocijomis, skleidžia didžiulę energetiką. O kulminacija - Veronikos arija, kai ji, glausdama prie savęs negimusio kūdikio marškinėlius, palieka ją smerkiančių žmonių pasaulį, iškeliauja „žvaigždelių keliu“, žiūrovams ir ašarą išspaudžia.
„Jei visų lietuvių autorių chrestomatinių kūrinių sukaktis teatrai nuspręs paminėti taip, kaip klaipėdiečiai, gal mūsų kultūrą sudrebins naujas muzikos smūgis?“ - po premjeros klausė G. Kuprevičius, padėkojęs teatro vadovei A. Žigaitytei-Nekrošienei už drąsą į sceną įsileisti A. Vienuolio kūrybą.
Spektaklis, sukurtas ne „iš reikalo“, sekant jubiliejinių pastatymų tradicija, rado savąjį žiūrovą. „Veronika“, tapusi reikšmingu spektakliu naujajame uostamiesčio muzikinio teatro sezono repertuare, tarsi meta kūrybinį iššūkį kitiems šalies teatrams. Kas kitas?