Festivalis. Trečioji diena. Tiksliau – lūkesčių vakaras

Vita Mozūraitė 2009-05-08 Menų faktūra 2009 05 08
Ar ji nenorėtų būti Castelluccio dukra?

aA

Trečioji festivalio diena buvo labai konceptuali, bet tuo pat metu turėjo labai aiškią sąsają su antrąja - scenoje vėl matėme gyvūnijos pasaulio atstovus. Jie buvo visai nejuokingi, jie buvo nemieli - raudonas gaidys ir baltas skorpionas, tarsi nužengęs į sceną iš festivalio afišos.

Vakarą pradėjo trupė iš Italijos „Dewey Dell“, kurioje šoka/juda dvi seserys - Teodora ir Agata Castellucci, muziką rašo Demetrio Castellucci, o scenos apšvietimą kuria Eugenio Resta (vienintelis ne Castellucci). Įtariu, kad būtent Castellucci pavardė ir buvo tas faktorius, kurio dėka Menų spaustuvės Juodoji salė buvo pilnutėlė, nes šiaip jau Italijos šokis Lietuvoje nėra traukos faktorius. Jei jau tėtis režisierius toks talentingas, tai trys vaikai ar tik neturėtų būti trigubai tiek?...

(Kaip čia neprisiminsi garsaus prancūzų aktoriaus Aleno Delono pastabos: „Nenorėčiau būti Aleno Delono sūnumi“.)

Spektaklyje „à elle vide“ susidūrė dvi prieštaros - aistra ir ramybė, karštis ir šaltis, paukštis ir žemės padaras, emocijos ir abuojumas. Pagrindinė personažų kūrimo priemonė buvo kostiumai - raudona ir balta suknios, papildytos galvos apdangalais - skiauterėta gaiduko kepuraite ir išties įspūdingu skorpiono geluonimi, styrančiu ant atlikėjos galvos tarsi perspėjimas. Be šių kostiumų atlikėjų judėjimas būtų tapęs dar mįslingesniu.

Savo žanru spektaklis buvo gerokai nutolęs nuo šokio, veikiau galėtume jį pavadinti judesio instaliacija ar performansu, ar net savotiška judesio teatro forma. Skambant trankiai muzikai scenoje energingai „sparnais“ mojavo peštukas gaidys, netverdamas savame kailyje. Jo „sparnų“ ir galvos judesiai buvo tiesmuka muzikos iliustracija, o kūną, vis apgaubdavo dulkių debesėlis.

Po eilinio užtemimo scenoje atsirado impozantiškai žingsniuojantis skorpionas, kuris atrodė labai ramus ir taip pat retkarčiais paskleisdavo aplink save dulkių debesėlius. Skorpionas lėtai slinko scenos paviršiumi, būdamas tikras savo pavojingumu.

Čia vėl atsirado gaidukas, ir padarai susipešė (numanomai, nes jokio tiesioginio kontakto nebuvo), kas buvo neišvengiama, susidūrus tokioms priešybėms. Laimėjusių neliko - spruko abu. Vizualu, spalvinga, iliustratyvu.

Kažin, jei ne Castellucci pavardė, ar būtų šis spektaklis pasiekęs „Naujojo Baltijos šokio“ sceną?

Kūnas, susiliejęs su mirgančiu pasauliu. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Antrąjį vakaro spektaklį „Į šviesą“ sukūrė taip pat italas - Leonardo Diana. Spektaklio aprašymas toks mįslingas, kad iš karto ėmiau laukti kažko tokio labai labai...Ypač po spalvingųjų gyvūnėlių. Tačiau spektaklis tęsė anų pradėtą žanrą, toli nuo šokio, arčiau prie medijų performanso, ypač, jei prisiminsime Marshalą McLuhaną, pavadinusį medijas žmogaus kūno tęsiniais.

Gan agresyviai save videoekrane reprodukuojantis šokėjas Diana, atrodo, vis bandė išsiveržti iš kūną įkalinusio šviesos ploto. Ne mažiau jo judesius „įkalino“ muzikinės dėžutės ir surūdijusio metalo džeržgesio „muzika“, kurią puikiai atliko publikai nematomi, bet gyvai grojantys muzikantų grupė „Airchamber3“ - Luca ir Andrea Serrapiglio.

Išsiveržti pavyko - kūnas pats tapo mėlynos šviesos šaltiniu ir susiliejo su spalvingu mirgančiu video vaizdu. Žiūrėti buvo gražu. Bet kažkaip seklu, vėl iliustratyvu ir tiesmuka.

Paskutinius kelerius metus vis dažniau tenka stebėti spektaklius (nestokojo jų ir NBŠ), kuriuos tapo įprasta vadinti „tarpdisciplininiais“, „multimedijiniais menais“, „multimenais“, „judesio ir vaizdo performansais“ ir pan. Juos patogu siūlyti pačių įvairiausių menų festivaliams - teatro, video, muzikos, šokio, vienaveiksmių spektaklių, mono spektaklių ir dar nebežinau kokiems, vis spekuliuojant skirtingais akcentais. Kartais tai būna puikus vieno ar kito „grynųjų“ menų festivalio prieskonis, bet kartais toks įvairiapusiškumas labiau panašus į bandymą įsisprausti bet kur, iš tiesų neturint ką pasakyti, bet prigrūdant kūrinį įvairių skirtingiems rengėjams patrauklių detalių.

Trečiasis festivalio vakaras man toks ir pasirodė - visiems apie viską, tiksliau - apie nieką.

recenzijos
  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.