Festivalis. Trečioji diena. Tiksliau – lūkesčių vakaras

Vita Mozūraitė 2009-05-08 Menų faktūra 2009 05 08
Ar ji nenorėtų būti Castelluccio dukra?

aA

Trečioji festivalio diena buvo labai konceptuali, bet tuo pat metu turėjo labai aiškią sąsają su antrąja - scenoje vėl matėme gyvūnijos pasaulio atstovus. Jie buvo visai nejuokingi, jie buvo nemieli - raudonas gaidys ir baltas skorpionas, tarsi nužengęs į sceną iš festivalio afišos.

Vakarą pradėjo trupė iš Italijos „Dewey Dell“, kurioje šoka/juda dvi seserys - Teodora ir Agata Castellucci, muziką rašo Demetrio Castellucci, o scenos apšvietimą kuria Eugenio Resta (vienintelis ne Castellucci). Įtariu, kad būtent Castellucci pavardė ir buvo tas faktorius, kurio dėka Menų spaustuvės Juodoji salė buvo pilnutėlė, nes šiaip jau Italijos šokis Lietuvoje nėra traukos faktorius. Jei jau tėtis režisierius toks talentingas, tai trys vaikai ar tik neturėtų būti trigubai tiek?...

(Kaip čia neprisiminsi garsaus prancūzų aktoriaus Aleno Delono pastabos: „Nenorėčiau būti Aleno Delono sūnumi“.)

Spektaklyje „à elle vide“ susidūrė dvi prieštaros - aistra ir ramybė, karštis ir šaltis, paukštis ir žemės padaras, emocijos ir abuojumas. Pagrindinė personažų kūrimo priemonė buvo kostiumai - raudona ir balta suknios, papildytos galvos apdangalais - skiauterėta gaiduko kepuraite ir išties įspūdingu skorpiono geluonimi, styrančiu ant atlikėjos galvos tarsi perspėjimas. Be šių kostiumų atlikėjų judėjimas būtų tapęs dar mįslingesniu.

Savo žanru spektaklis buvo gerokai nutolęs nuo šokio, veikiau galėtume jį pavadinti judesio instaliacija ar performansu, ar net savotiška judesio teatro forma. Skambant trankiai muzikai scenoje energingai „sparnais“ mojavo peštukas gaidys, netverdamas savame kailyje. Jo „sparnų“ ir galvos judesiai buvo tiesmuka muzikos iliustracija, o kūną, vis apgaubdavo dulkių debesėlis.

Po eilinio užtemimo scenoje atsirado impozantiškai žingsniuojantis skorpionas, kuris atrodė labai ramus ir taip pat retkarčiais paskleisdavo aplink save dulkių debesėlius. Skorpionas lėtai slinko scenos paviršiumi, būdamas tikras savo pavojingumu.

Čia vėl atsirado gaidukas, ir padarai susipešė (numanomai, nes jokio tiesioginio kontakto nebuvo), kas buvo neišvengiama, susidūrus tokioms priešybėms. Laimėjusių neliko - spruko abu. Vizualu, spalvinga, iliustratyvu.

Kažin, jei ne Castellucci pavardė, ar būtų šis spektaklis pasiekęs „Naujojo Baltijos šokio“ sceną?

Kūnas, susiliejęs su mirgančiu pasauliu. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Antrąjį vakaro spektaklį „Į šviesą“ sukūrė taip pat italas - Leonardo Diana. Spektaklio aprašymas toks mįslingas, kad iš karto ėmiau laukti kažko tokio labai labai...Ypač po spalvingųjų gyvūnėlių. Tačiau spektaklis tęsė anų pradėtą žanrą, toli nuo šokio, arčiau prie medijų performanso, ypač, jei prisiminsime Marshalą McLuhaną, pavadinusį medijas žmogaus kūno tęsiniais.

Gan agresyviai save videoekrane reprodukuojantis šokėjas Diana, atrodo, vis bandė išsiveržti iš kūną įkalinusio šviesos ploto. Ne mažiau jo judesius „įkalino“ muzikinės dėžutės ir surūdijusio metalo džeržgesio „muzika“, kurią puikiai atliko publikai nematomi, bet gyvai grojantys muzikantų grupė „Airchamber3“ - Luca ir Andrea Serrapiglio.

Išsiveržti pavyko - kūnas pats tapo mėlynos šviesos šaltiniu ir susiliejo su spalvingu mirgančiu video vaizdu. Žiūrėti buvo gražu. Bet kažkaip seklu, vėl iliustratyvu ir tiesmuka.

Paskutinius kelerius metus vis dažniau tenka stebėti spektaklius (nestokojo jų ir NBŠ), kuriuos tapo įprasta vadinti „tarpdisciplininiais“, „multimedijiniais menais“, „multimenais“, „judesio ir vaizdo performansais“ ir pan. Juos patogu siūlyti pačių įvairiausių menų festivaliams - teatro, video, muzikos, šokio, vienaveiksmių spektaklių, mono spektaklių ir dar nebežinau kokiems, vis spekuliuojant skirtingais akcentais. Kartais tai būna puikus vieno ar kito „grynųjų“ menų festivalio prieskonis, bet kartais toks įvairiapusiškumas labiau panašus į bandymą įsisprausti bet kur, iš tiesų neturint ką pasakyti, bet prigrūdant kūrinį įvairių skirtingiems rengėjams patrauklių detalių.

Trečiasis festivalio vakaras man toks ir pasirodė - visiems apie viską, tiksliau - apie nieką.

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.