Sereikiškių parke aplink aptvertą pievą, kurioje seniai seniai stovėjo menkutis kino teatras, o vėliau - cirko palapinės, vėl būriavosi žmonės. Spėliojo, kaip čia dabar atsiras ekskavatorius. Jei kas užmetėte akį į internetinio lryto.lt svetainę, turėjote žinoti, kad čia įvyks eilinis padoraus lietuviško meno gerbėjų papiktinimo aktas, panašus į vamzdžio-arkos atsiradimą Neries pakrantėje.
O tie, kas sekė „Naujojo Baltijos šokio“ reklamą ir vyksmą, laukė unikalaus projekto - trupės iš Prancūzijos „Beau Geste“ spektaklio „Pašėlęs svaigulys“, kurio originalų pavadinimą „Transports exceptionnels“ galima versti ir kaip „Ypatingas transportas“. Lietuviškasis variantas labiau atitiko spektaklio esmę, idėją, o pažodinis vertimas - atlikimo stilių.
Į pievą labai iškilmingai įvažiavo švarutėlis ryškiai geltonas nemažas ekskavatorius - daugelio berniukų svajonė. Iš jo kabinos iššoko jau penkiasdešimtmetį perkopęs baltais marškiniais apsirengęs vyriškis - šokėjas Philippe´as Priasso. Jis mostelėjo ranka, parką užliejo Marijos Callas sopranas, ir ekskavatorius atgijo..
Choreografas Dominique´as Boivinas sukūrė savotišką „Spragtuko“ variantą - kaip Mari sapne atgyja mažos mergaitės svajos ir ji patenka į jos ūgio lėlių pasaulį, taip „Pašėlusiame svaigulyje“ atgijo tų mažų berniukų svajonės turėti „tikrą“ žaislinį ekskavatorių, pasivažinėti juo, valdyti jį. Atgijo mašina, kuri, pasirodo turi jausmus (juokavo, liūdėjo, mylėjo, pyko), kurios širdis garsiai plaka (tiksliau - burzgia), kuri gali pakeisti karuselę, šiltos rankos paplekšnojimą per petį, kuri gali tapti atrama ir net apkabinti, kai jautiesi vienišas.
Ekskavatoriaus operatorius Ericas Lamy, nors ir nematomas žiūrovams, buvo lygiavertis šokėjo partneris. Ne vienam žiūrovui buvo baugoka žiūrėti į ant aukštai virš žemės pakilusio ratu besisukančio ekskavatoriaus kaušo medžių lapijos fone stovintį ar kabantį šokėją arba į tą patį kaušą, grėsmingai susmeigiantį savo briaunotus „dantis“ į žemę per centimetrą už Priasso nugaros. Lamy darbas buvo juvelyriškas, genantis iš galvos nepasitikėjimo gremėzdiška mašina baimę.
Labai norėčiau, kad šį spektaklį būtų pasižiūrėtų tas lryto.lt komentatorius, teigęs, kad ekskavatorius sukurtas darbui, o ne šokiui. Nuomonę pakeisti dar nevėlu. Ir tuo pačiu siūlyčiau tokio pobūdžio menais pasidomėti merdėjančio statybų verslo atstovams - betonmaišės gal grakštumu ir nepasižymėtų, tačiau statybiniai kranai, ekskavatoriai, buldozeriai, polių kalimo mašinos - pats tas.
„Pašėlęs svaigulys“ buvo išties unikalus NBŠ dalies - prancūzų šokio vitrinos „FranceDance Vilnius“ (ach, tas žavus prancūziškas akcentas Vilniùs) atidarymas.
 |
| Thomaso Lebruno trupės „Illico” spektaklis „Switch” |
Skaniai kvepiančių garų apgaubtu Gedimino prospektu atskubėjome žiūrėti vitrinos tęsinio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Čia choreografo Thomaso Lebruno trupė „Illico“ rodė spektaklį „Switch“. Jo idėja buvo įdomi - apie tapatybės ir veido santykį. Keturi šokėjai keitė kaukes, kurios, tuo pat metu keičiantis ir judesiams, turėjo simbolizuoti tapatybės kismą. Bet gal dėl to, kad išskirtinis (dėl pilnokos figūros) buvo tik vienas šokėjas, susigaudyti tame kisme buvo sudėtinga, nes visų kitų pokyčiai buvo sunkiau identifikuojami.
Spektaklio choreografija nebuvo labai įdomi ar originali, režisūriniai sprendimai - ne visada motyvuoti ir suprantami. Jei nebūtų toks ištęstas ir monotoniškas, „Switch“ galėjo intriguoti gerokai labiau. Dabar gi atmintyje įsirėžė tik nesibaigiančios trumpų kapotų judesių kaskados, permatomos plastiko taburetės(puikus sprendimas), nemaloniai sustingę kaukių veidai ir baltos trumpikės, kurių turinys retkarčiais buvo patikrinamas. Geriausiu spektaklio momentu laikyčiau jo pabaigą, kai keturi šokėjai nusiėmę kaukes lieka „be veidų“ (tik akys-sagutės - tarsi nužengę iš Stasio Eidrigevičiaus plakatų), o jų „veidai“ lyg į permatomus karstelius suguldomi į apverstas taburetes. Ar ne taip kai kurie rinkėjai renka Seimo narius - pagal kaukes-veidus?
Ir vėl per pasaulio kvapuose skęstantį Gedimino prospektą patraukėme į Menų spaustuvę. Buvo džiugu, kad Lietuvos choreografų pavardės sutraukė tiek pat žiūrovų, kaip ir Castellucci. Juodojoje salėje buvo parodyti dar visai švieži Raimondos Gudavičiūtės ir Tautvilo Gurevičiaus spektakliai.
Raimonda Gudavičiūtė - „Auros“ šokio teatro šokėja ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalaurė, šiuo metu studijuojanti šokį Helsinkio teatro akademijoje, dar vasarą „Aurai“ sukūrė spektaklį „Atgal“, kurio angliškas pavadinimas „Back“ gali reikšti ir nugarą. Spektaklio pagrindas - nugaros raumenų inspiruojami viso kūno judesiai, kalbantys apie vienatvę, ilgesį, baimes. Spektaklis labai plastiškas, estetiškas, dvelkiantis lengva nostalgija ir - originalių Eglės Žiemytės kostiumų ir Vlado Šerstobojevo apšvietimo dėka - šiluma.
„Aura“ kaip visuomet šoko labai profesionaliai. Pati Gudavičiūtė - puiki, techniškai stipri šokėja, todėl ir spektaklyje buvo galima įžvelgti judesio pirmenybę prieš dvasinę spektaklio „sielą“ - tai būdinga „Auros“ teatro atlikimo stiliui. Tonas, kurį spektaklio pradžioje padiktavo lėtai šviesos spinduliu žingsniuojantis kviestinis šokėjas Tautvilas Gurevičius, greitai išgaravo. Spektaklio tai nesuprastino, tik pasuko jį kita - techninio atlikimo akcentavimo linkme. Tuomet vizualesniais tapo kiti šokėjai - visuomet energija pulsuojantis Mantas Stabačinskas, labai plastiška Lina Puodžiukaitė, judesio tvirtumu pasižyminti Asta Brilingienė.
 |
| Raimondos Gudavičiūtės spektaklis „Atgal”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Tačiau antrame plane energingųjų kolegų kiek užgožtas Tautvilas Gurevičius „atsigavo“ savo sukurtame spektaklyje „4 su puse vizijos. Supratimai“. Šio spektaklio premjera buvo parodyta visiškai neseniai „Menų spaustuvės“ programos „Atvira erdvė“ rėmuose. Jau kituose spektakliuose romantiko vardą pelnęs šokėjas savajame jį tik sustiprino.
Spektaklis paperka nuoširdumu, atvirumu, tačiau, kaip absoliuti daugumą lietuviškos choreografijos, yra apgaubtas depresyvios nuotaikos, liūdnos sielos preparavimo, kurį praskaidrina tik kulminacija - kaštonų liūtis. Tiesa, iš viršaus į sceną krintančių akmenų, smėlio, ryžių, blizgučių, druskos, vandens ir kito gėrio nestokoja nei Lietuvos, nei kitų šalių kūrėjai, tačiau kiekvieną sykį pasigėri tuo efektu ir lauki, kas su tuo gėriu bus daroma. Gurevičius straksėjo tarp kaštonų lyg vaikas, subrukdamas juos į krūvą ir pasislėpdamas joje. Pagalvojau, kad taip kūrėjas slepiasi už savo kūrinių, leisdamas žiūrovui pačiam skverbtis pro luobą gilyn į kūrinio sielą.
Gal dar išgis tie jauni kūrėjai nuo ankstyvo didžių patyrimų sudarkytos/praturtintos sielos vartymo ir, sulaukę prancūzų šokėjo amžiaus, prabils apie savo nostalgijas ne tokiu prislėgtu balsu.
