Festivalis. Antroji diena. Skanu juoktis iš idėjų

Jelena Šalaj 2009-05-07 Menų faktūra
„Club Fisk“ (Danija) spektaklis „Forestillinger“

aA

Iš tų laikų, kai dar intensyviai vaikščiojau žiūrėti filmų į „Kino pavasarį“, susidariau savotišką, nors gal nelabai tikrovišką vaizdą apie „keistoką“ skandinavišką humorą. O štai vakar jis nepasirodė nei keistas, nei savotiškas. Juokiausi visą vakarą.

Taigi, trečiadienį, gegužės 6 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje pasirodė dvi trupės. „Club Fisk“ (Danija) su spektakliu „Forestillinger“ (choreografas - Kasperas Daugaard Pouselas) bei Stainunn Ketilsdottir ir Brianas Gerke iš Islandijos su kūriniu „Amžinai mylime, Debbie ir Susan.“ Abu neilgi, maždaug 20 minučių šokio spektakliai.

Danų kalbos „forestillinger“ reiškia „spektaklis“, „įspūdis“, „vaizduotė“. Spektaklio struktūra  visai paprasta. Pradžioje išeina dvi treninguotos šokėjos, prisistato ir išdėsto, kas vyks, nubraižydamos ant popieriaus lapo savo judėjimo trajektorijas ir dargi paaiškindamos, ko siekia. Du persirengimai. Po kurių vėl seka identiškas prisistatymas, paaiškinimas ir atlikimas. Dekoracijų, išskyrus rašymo lentą, nėra. Tiesa, neatleistina būtų nepaminėti ir dviejų markerių kaip pilnaverčių spektaklio dalyvių. Ir skamba elementariai, ir spektaklio idėja žiūrovams dar prieš patį atlikimą aiškiai išdėstyta, bet leipom juokais visas 20 minučių.

Kaip minėjo šokio kritikė Vita Mozuraitė, dalyvavusi spektaklių į festivalį atrankoje, būtent šio danų spektaklio buvo neįmanoma atrinkti iš 5 minučių ištraukos. Nes visos 3 dalys yra labai skirtingos, tad norėdamas suprasti, turi peržiūrėti visą. 

„Club Fisk“ (Danija) spektaklis „Forestillinger“
„Club Fisk“ (Danija) spektaklis „Forestillinger“

Pirmas merginų persirengimas - na, ne „visi jie tokie“, bet manau, kokių pusės vyrų svajonę tie seksualūs rūbeliai iš „Playboy“ viršelio tikrai iliustravo. Ir koks skirtumas, kad nuo to, ką paskui tos merginos įspūdingais aukštakulniais išdarinėjo scenoje, visi seksualiniai norai turbūt praeitų. Belaukdama šokėjų pasirodymo po antro persirengimo mintyse pradėjau svarstyti - kas toliau? Nusirengs, kaip tai nūdien madinga? Bet ne. Buvo geriau. Nesu tikra, kad mano žodžių bagažo pakanka tam, kad galėčiau vaizdžiai nupasakoti trečios spektaklio dalies kostiumus: panešioto olimpinio meškučio, pandos ir žaislinio meškiuko vaikams hibridas ir laibas kiškis įspūdingom ausim ir megztu linksmų spalvų šalikėliu. Jiems net daryt nieko nereikėjo (nebent ausį retkarčiais pakrutinti), kad būtų juokinga.

Puikus spektaklis norintiems patirti, kokią galią scenos mene turi kostiumai ir idėja. Konceptualu ir skandinaviškai minimalistiška. Ir tai yra viskas, ant ko tvirtai laikosi šis spektaklis. Nesvarbu, kad šokėjos smarkiai svirduliuoja judėdamos.  

Islandų spektaklis puikiai atspindėjo tipiškai amerikonišką traškučių ir „Coca-Colos“ (Lietuvai adaptuotoj versijoj -  „Švyturio“) gyvenimo filosofiją su visais jais būdingais atributais, klišė, ūmiom ir būtinai amžinom meilėm, skambiais šūkiais „just do it, do it“ ir „be happy“ imperatyvu, kuris nepalieka žmogui nė plyšelio galimybės gyvenime pasijusti nelaimingu.

Kas buvo patrauklu šiame spektaklyje ir ant ko drąsiai laikosi visa meilės serialų produkcija - tai tariamas (o gal tikras ir nesuvaidintas?) asmeniškumas, slapčiausių sielos kertelių atvėrimas ir „tikrų“ istorijų pasakojimas. Kuris, kaip dažniausiai pasirodo, gali būti ne tik asmeniškas, bet ir globalus, visuotinai suprantamas ir kiekvienam prieinamas. Kuri pamylėta mergina negalvojo, kad vyrams seksas reiškia fiziologiją, o moterims - meilę? Ir kuri nebliovė dėl to neteisingai sukurto pasaulio? O paskui neprivalėjo bent jau sau prisipažinti, kad ir jai užeina „morčius“ su visais būdingais „miau, miau“ ir reikalavimais tam bejėgiam vyrui „padaryti ką nors“, kaip tai buvo islandų šokėjai? Stereotipai, bet jie veikia.

„Amžinai mylime, Debbie ir Susan“ (Islandija). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Amžinai mylime, Debbie ir Susan“ (Islandija). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Nuolatinis spektaklio balansavimas ant perdėto popso ribos irgi žavėjo. „Lovely“ - šis angliškas žodis šiam spektakliui apibūdinti vis dėlto tinka labiausiai.

Kaip ir kitos šiuolaikinio meno rūšys, šokis tapo interventyvus, interaktyvus žiūrovo atžvilgiu. Iš tiesų, negali jo žiūrėti labai atsipalaidavęs. Nes niekada negali žinoti, kada ir kas iš atlikėjų į tave kreipsis ir ko norės. Ar, kaip tai darė danų šokėjos, norės išdėstyti tau spektaklio schemutę - „My name is Mari. This is Asp...“, - nepamiršdamos įtraukti į tą schemą ir priekinę scenos dalį, kurioje „esate jūs“, žiūrovai. O islandė atlikėja ramiai badydama į tave pirštu aiškins, kad štai su tavim „pasidulkinčiau“ (taip kultūringai turėčiau versti „fuck“?), o štai su tavim - „atleisk, bet ne“.

O užbaigti jaučiu pareigą ne žodžiais, bet islandų spektaklyje skambėjusia daina. Siūlau paklausyti, bet negaliu vienareikšmiškai rekomenduoti sukti ten, kur ji siūlo.

 

 

 

 

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.