Marcinkevičiaus sukurta drama yra kaip legenda, paremta mūsų kolektyvine pasąmone. Lietuviška istorija sudėta į klasikinę dramos struktūrą, kaip „Jėzaus Kristaus – superžvaigždės” atveju krikščioniškos idėjos sudėtos į hipių epochos formą.
„Ar Dievas yra?“ – Vaitkus to neklausia. Jis tiesiog sukuria Dievą. Benamis, kuriam pjesėje skirta pora sakinių, šiame spektaklyje virsta pilnakrauju personažu, kuris iš pradžių atrodė „nuo Dievo“, bet labai greitai tapo pačiu Dievu.
Dainiaus Kazlausko spektaklis tampa dvisluoksnis: iš pirmo žvilgsnio jis daugiau kritikuoja tą pernelyg modernų teatrą, tačiau, pasitelkdamas nepridegtas cigaretes, tuščias stiklines, jis padaro teatrą modernų ir kalbantį apie sudėtingus dalykus.
Nors spektaklis statytas Kaune, pagrindinis jo veikėjas primena vilniečiams gerai pažįstamą senamiesčio personažą kunigaikštį. Abu jie keistuoliai, atsisakę gyventi pagal visuomenei priimtinas normas.
Tapatybės problema nėra naujas klausimas nei meno, nei filosofijos istorijoje. Savikūra ir transformacija vykdoma tiek scenoje, aktoriui keičiant personažų kaukes vieną po kitos, tiek gyvenime, prisiimant daugialypius socialinius vaidmenis.
Antano Venclovos knygoje „Jaunystės atradimas“ Herbačiauskas pavaizduotas kaip svieto perėjūnas, kvailys. Skaitydamas susimąsčiau ir pagalvojau: „Negalėjo taip būti. Juk dėstė Vytauto Didžiojo universitete, profesorių labai mėgo jo studentai.”
Susidarė įspūdis, kad baisiausia, kas gali atsitikti spektaklyje, – jog kas nors nesupras, kokios visos aktorės yra skirtingos
Po keturiasdešimties metų iš naujo perskaičiusi talentingojo Škėmos kūrinį, turiu pripažinti, kad daugelis anuomet išskirtinių jo ypatybių šiandien jau nieko nebestebina: avangardas paseno, modernumas išblėso, maištingi jausmai devalvavosi.
Spektaklis „Žemės ar moters“ – viena iš tų retų tautinio sceninio meno apraiškų, gyvai primenanti Antano Sutkaus Tautos teatro siekius bei idėjas, o mūsų laikais susišaukianti su Petro Bielskio atgaivinta lietuviškojo teatro samprata.
