Kauno valstybiniam dramos teatrui rekonstruojant Didžiąją sceną, spektakliai keliasi į kamerines erdves. Vienoje iš jų - Mažojoje scenoje - įvyko pirmoji naujojo sezono premjera, Agniaus Jankevičiaus režisuota „Paskutinė Diuranų daina“ pagal Danielio Danis pjesę „Dir diro daina“.
Spektaklis įvardytas kaip „išpažintis“ - tai verčia tikėtis atvirumo, artumo su žiūrovais, kuriuos koridoriuje ir salėje pasitinka skambantis CNN žinių įrašas, o scenoje - vis sublyksinti iškaba „ON AIR“. Užrašas ryškiai užsižiebia, radijo pranešėjai ir publika nutyla, o eterio laikas skiriamas trims broliams Diuranams.
Rokas (Saulius Čiučelis), Viljamas (Aleksandras Kleinas) ir Fredas-Žilis (Vytautas Gasiliūnas) pasakoja savo šeimos istoriją „nuo chaoso iki chaoso“: nuo audros, nužudžiusios jų tėvus, iki gretimo miestelio gyventojų beprotybės, kilusios dėl jų sesers Noemos (Gabrielė Aničaitė), ėmusios keistai švytėti. Aktoriai patys turi vizualizuoti trūkstamus istorijos dalyvius ar daiktus - scenoje testovi trys kėdės, pianinas ir avanscenoje visą spektaklį rymantis Dir diras - pliušinis meškiukas (dailininkė Laura Lušaitytė). Todėl spektaklio kūrėjai sceną užpildo pantomimos, šokio ar muzikiniais-ritminiais intarpais. Šie, tarsi tarpusavyje ne itin susiję aktoriniai etiudai, savotiškai atitiko ir pačios pjesės struktūrą, - kiekviena scena atskirta ir turi savo pavadinimą.
Tiems, kurie scenoje jau yra regėję šiemet magistro studijas baigsiančius profesorės Algės Savickaitės auklėtinius, šis spektaklis gali tapti maloniai stebinančiu atradimu. Aktoriai, rimtai padirbėję su režisieriumi Jankevičium, scenoje pasirodo gyvesni, tikresni, jie iš tiesų pradeda kurti personažų portretus. Jau minėti sceninio veiksmo intarpai, reikalaujantys judesio, sinchronijos jausmo, muzikinės klausos, stipriai režisieriaus sustyguoti ir klusniai bei kruopščiai aktorių atliekami, atrodo lyg antroji meistriškumo mokykla. Tuo pačiu tai kūrė spektaklio ritminį pagrindą.
Grubiai šaržuoti personažai kuriami aktoriams stipriai deformuojant savo kūną ir manipuliuojant balsais. Rokas - lyg iš amerikietiškojo kino atkeliavęs „susisukęs“ ūkininkas su petnešomis ir juoda skrybėle - vyriausias iš brolių. Šis, užspaustu girgždančiu balsu kalbantis Diuranas - šeimos galva. Roko vaidmenį atlikęs Saulius Čiučelis savo jautrumu, intuicija ir fizinėmis ypatybėmis atrodo labiausiai „gamtos apdovanotas“ iš visų savo kursiokų. Žemo balso Viljamas primena netašytą gatvės vaikį, galintį bet kuriuo metu parodyti savo fizinę jėgą. Trečiasis brolis, jaunas, trapus, kiek naivokas Fredas-Žilis užsimaukšlinta šviesių tonų berete ir deklamacija tampa panašus į jautrų poetą, kiek užguitą vyresnių brolių. Siekdamas, kad aktoriai nepaleistų tokių susikurtų personažų, režisierius nesuteikia jiems daug laisvės, stengiasi visą jų buvimo scenoje laiką užpildyti aktoriniais uždaviniais, retai palikdamas tekstą „nuogą“.
Pradžioje trys broliai raiškiai papasakoja šeimos tragediją apie gamtos stichijos pražudytus savo - įvaikintų vaikų - tėvus, tačiau tolesnis pasakojimas atrodo gana paprastas, tarsi iš populiarių, archetipinių scenarijų. Diuranai nusprendė nesileisti išskiriami, pasipriešino kaimyninio miestelio nuomonei ir apsiėmė patys tvarkyti savo gyvenimus bei auginti seserį, kuri visus džiugindavo savo dainomis. Pasakodami brolių istoriją aktoriai ima šokti schematizuotus linijinius šokius, o norėdami pavaizduoti, kaip nevėkšla Fredas-Žilis išsitepė savo šventinę aprangą, net tampa mimais. Toliau istorija įgyja mistinį atspalvį: vaikams kiek paaugus, po metų nesimatymo, namo grįžta Noema - pasikeitusi, ligota. Tačiau net personažams sužinojus apie kraujo krešulį jos galvoje, pastebėjus naktimis švytinčią sesers odą, dramaturgiškai artėjant link kulminacijos, scenoje vis dar stengiamasi išlaikyti (o kartais ir pabrėžti) vaidinimo lengvumą, savotišką varjetė stilių. O pastarasis, per stipriai šaržuojant personažus, artinant juos prie „nelimpančio“ grotesko, kartais tarsi išslysta. Ir kuo mažiau išlieka vidinio lengvumo aktorių veiksmuose ir žodžiuose, tuo daugiau pradeda trūkti oro spektakliui.
Ryškiausias lūžis pasakojime ir visame spektaklyje, įvykstantis Viljamui stipriai sužalojus vyresnėlį Roką, tampa skaudžiu visomis prasmėmis. Nuo šio taško viskas ima griūti ir net broliams vėl susivienijus ir mėginant išgelbėti seserį nuo pakvaišusių miestelėnų, nenorinčių atiduoti naktimis švytinčios Noemos, gera pabaiga net nekvepia. Panašiu metu „sugriūva“ ir patys aktoriai, - jie pasiduoda perdėtam dramatiškumui, o iki tol spektaklio spragas dangstęs scenų ritmiškumas apnuogina aktorių mokyklos ydas. Ritmines užduotis turėjusi pakeisti individuali kiekvieno vaidyba atskleidžia aktorių, kuris jau nebegali paslėpti savo susikaustymo. Atrodo, jog krūvis jauniesiems tapo per sunkus.
 |
| Scena iš spektaklio „Paskutinė Diuranų daina“. KVDT nuotraukos |
Agniaus Jankevičiaus kūryboje dažnai sutinkami šaržuoti, beveik groteskiški personažai šį kartą pasirodė iki galo neįkandami aktoriams. Ilgainiui išryškėja nemažai trūkūmų. Labiausiai trukdantis žiūrovui - nesugebėjimas raiškiai ir aiškiai išsakyti dramos tekstų. Sunkiai artikuliuojamas jis tapo sunkiai suprantamu, todėl nežinantiems pjesės kartais būdavo sunku susigaudyti, atrodytų, nerišliame veiksme. Dažnai atrodydavo, jog ir patys aktoriai ne iki galo supranta savo teksto reikšmę. Su tuo siejasi ir kitas minusas. Aktoriai sunkiai valdo savo balsus, todėl režisieriui reikalaujant mutavusių, nenatūralių balsų, jie spektaklio pabaigoje tiesiog pradėjo kimti. Netaisyklingas vokalinio aparato naudojimas ir dažnas rėkimas, ne visada reikalautas režisieriaus, o kartais tiesiog nesuvaldytas, išvargino ir artistų balsus, ir žiūrovų ausis.
Visa tai bent apytiksliai nusako vaikinų situaciją. Aktorės spektaklio metu beveik nešnekėjo, ir vaidybos joms beveik neteko. Scenoje veikusi, savo personažą, lyg abstraktų įvaizdį pristačiusi, Gabrielė Aničaitė prabildavo tik savo dainos tekstu. Jos parinkimas romantiškam, šiltam brolių nupieštam Noemos paveikslui kiek dirgino. Aktorė, aprengta kremine suknele, su ilgų raudonų plaukų peruku į sceną vietoj tikėtosios šilumos įnešė kažkokio neramaus tuštumo. Atrodytų, jog jos akyse pritrūko to, kas būtų adresuota tiek scenos partneriams, tiek žiūrovams. Jankevičiaus į spektaklį patyliukais įvestas Roko ir Noemos traukos, meilės linijos motyvas pasirodė iki galo neišaiškintas. Jos (Noemos) alter ego - pianinu muzikinę dalį užpildžiusi Inga Mikutavičiūtė - liko nebyli. Tačiau stebėti aktorės grojančias rankas kartais galėjo būti įdomiau tiems, kurių nebedomino scenos veiksmas.
Kur šioje visumoje dingo Dir diras, vaikams padovanotas daiktas - žaidimas, skatinantis juos kalbėti, o vėliau likęs relikvija, nuodėmklausiu, tam tikra bendravimo priemone? Iš pjesėje įvardinto varinio instrumento, lyg veiksmo epicentro, Jankevičiaus spektaklyje liko didelis pliušinis meškinas, didžiąją laiko dalį lyg pamirštas praleidęs avanscenoje. Tapęs liudininku, nebyliu klausytoju, savo dainą perleido patiems broliams Diuranams. Antrosios dalies pabaigoje galėjusi suskambėti ironiška „daina“ susiliejo su iki tol skambėjusias šauksmais. Savo peiliais - vidurinio piršto kombinacijomis - publiką apdalinusiems aktoriams pritrūko vėlgi tiek teksto aiškumo, tiek suvokimo. Nedaugelis suprato, kitiem galbūt nepasirodė juokinga ši parodijų virtinė, kurią vainikavo „Čarlio angelų“ poza sustoję broliai.
Pasibaigus eterio laikui ir salėje užsidegus šviesoms supranti, jog išpažinties taip ir nesulaukei. Kita besisukanti galvoje mintis - kaip suderinti teigiamas emocijas dėl aktorių pradėtos daryti pažangos, ir suvokimą, jog tam skirtas laikas turėjo būti anksčiau? Galbūt pats režisierius, užkrovęs nemažai darbo aktoriams ir suteikdamas progą jiems dirbti kardinaliai skirtinga nei iki tol buvusių spektaklių stilistika, taip norėjo juos išjudinti. O kokios mintys turėtų suktis galvose tų, kurie šiuos jaunus atlikėjus mato pirmą kartą?
Visiškos priešpriešos: įsitempę, kimstančiais balsais, teksto aiškiai nepateikę aktoriai ir, atrodytų, techniškas bei ritmiškai tvarkingas režisieriaus darbas. Kyla abejonių, ar žiūrovai norės kapstytis viso to priežastyse. Praradę dėmesį sceniniam veiksmui jie ima muistytis kėdėse, stebėti vienas kito reakcijas. Būsimiems magistrams dar teks įrodyti, jog jie gali lanksčiai ir vaisingai dirbti su įvairiais režisieriais, įgyvendindami jų sumanymus, nepamesdami nei spektaklio visumos, nei publikos susidomėjimo.
