Eskizas Mirandolinos viešbučiui

2011-01-03 kulturpolis.lt, 2010 12 31
Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mirandolina, arba Šiandien vaidiname Goldonį” vaizdas

aA

Indrė Kerpytė

Man patinka Klaipėdos dramos teatras. Patinka, kad jame statė O. Koršunovas ir G. Padegimas, kad ne taip seniai lenkėmės J. Vaitkui ir G. Grajauskui, o štai šiandien per petį plekšnojame Gabrielei Tuminaitei – jaunai, ambicingai, drąsiai režisierei, kurios pavardė (skambiai sakant) jau savaime ir koziris, ir prakeikimas. Jos spektaklis „Mirandolina, arba Šiandien vaidiname Goldonį“ pagal klasikinę Karlo Goldonio komediją, dar žalias, bet jo charakteris daugmaž aiškus – tai energingas, vizualus, išraiškingas cholerikas su melancholiko priemaišomis: reakcijos - greitos, emocijos – stiprios, nuotaika– permaininga (ir permainingumo priežastys ne visada suvokiamos), personažai – spalvingi. Tokie spalvingi, jog atrodo, kad Mirandolinos viešbutyje neegzistuoja jokia luominė hierarchija, jokie įsipareigojimai, jokie rimti rūpesčiai ir tai kreipia minties apie šviesų komunizmą link...

Viešbučio šeimininkė Mirandolina (akt. Toma Gailiutė) dėl savo puikių savybių (protinga, paslaugi, skaniai gaminanti, graži ir t.t.) patinka daugeliui vyrų, o ypač - neturtingam markizui Forlipopoliui (akt. Edvardas Brazys) ir turtingam grafui Albafioritai (akt. Česlovas Judeikis). Išdidus, greitai įsižeidžiantis, ambicingas markizas, niekada neatsisakantis vyno ar užkandžių kitų sąskaita, ir pinigingas tuščiagarbis grafas, Mirandolinos palankumą siekiantis pelnyti pinigais ir dovanomis bei mėgstantis erzinti greitai užsiplieskiantį Forlipopolį, – visai patrauklus duetas, kuris spektaklyje jam tekusią erdvę gana protingai išnaudoja. Personažų statusas ir savybės savotiškai padiktuoja ir vaidybos stilių: Forlipopolis aktyvus, pasirengęs gynybai ir puolimui, Albafiorita – ramus, savimi pasitikintis. Tomai Gailiutei, nepaisant klojimo teatro intonacijų balse, taip pat tinka energingos, patrauklios moters vaidmuo. Nedrįsčiau teigti, kad josios vaidmuo yra „suvoktas vidumi“, tačiau duete su užkietėjusiu viengungiu ir moterų priešu dvarininku Ripafrata (akt. Darius Meškauskas) ji „maloniai žiūrisi“. Tas vaidmens paviršutiniškumas, kurį visai galima prikišti aktorei, yra išteisinamas žanro. Tik tais atvejais, kai mėginamas užčiuopti dramatiškasis istorijos nervas (susipančiojusi savo pačios išaustose pinklėse ji išteka už sąlygiškai neutralaus jos atžvilgiu vyro – tarno Fabricijaus), T. Gailiutės vaidmeniui pritrūksta įtikinamumo ir scenoje matome ne ką daugiau kaip tik išmoktų mimikų ir gestų rinkinį.

Spektaklis plepus, tačiau dramaturgo dėka pokalbiai nenuobodūs, o aktorių dar ir šmaikščiai įkūnyti. Čia pavyzdžiu būtų galima pateikti aktorių Nelės Savičenko ir Eglės Barauskaitės vaidinamas viešbutyje apsistojusias ekstravagantiškas aktores, mėginančias prisistatyti kilmingomis aukštuomenės damomis: jų manieros ryškios, siekiamybės – aiškios (stogas virš galvos, maistas, naujas apavas etc.). Užtat neaiškus tarnas Fabricijus (akt. Donatas Švirėnas) – jo stotas, manieros, atsainumas ir kita raiška užduoda daugiau klausimų nei sukuria aiškų charakterį (dėl šios priežasties visa galerija antraeilių personažų tampa vientisa mase, tiesiog fonu veiksmui). Gali būti, kad spektaklio ritmas ir tempas šiek tiek nukentėjo, o siužetinėje linijoje ne viskas argumentuota, nes pjesė buvo trumpinama, užtat spektaklis neprailgsta – valandą teatre išsidėti gali net ir tas, kuriam ši institucija paprastai reiškia kančią.

Ir dar: tiesiog būtinas reveransas kostiumų dailininkės Vilmos Dabkienės ir scenografo Žilvino Landzbergo darbui - šiedu menininkai spektaklį pavertė stilingu ir maloniu akiai vaizdu. Laiko turėdami užmeskite akį...

KULTURPOLIS.LT

recenzijos
  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį (mažas miestas ir didelė širdis). Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.